Bradeliškių ir Buivydų kaimų gyventojai pasakoja, jog seniau čia ošiantis ąžuolynas buvo panašus į gražų sodą ar parką. Dūkštų ąžuolynas ir šiandien yra vienas didžiausių ir seniausių Lietuvoje, tačiau seniau jis atrodė kitaip. Miške ganomi galvijai nuėsdavo žolę ir krūmokšnius, todėl ąžuolai atrodė tarsi augtų vejoje. Pavasarį ąžuolynas mėlynuodavo nuo žibučių, vasarą pamiškėse raudonuodavo prisirpusios žemuogės, o rudenį visus džiugindavo gausus baravykų derlius. Giles net vežimais veždavo – jų užtekdavo ir gyvuliams šerti, ir kavai virti. Viskas pradėjo keistis kai po karo uždraudė ąžuolyne ganyti gyvulius. Suvešėjo žolynai ir krūmynai, o numelioruoti aplinkiniai laukai ir miško plotuose pasodintos eglės darė didelę žalą senajam ąžuolynui.

Nors prie pat Kernavės kelio yra įrengtas Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas, juo vaikštant senojo ąžuolyno grožio pamatyti nepavyks. Net ir nesužinotume koks jis buvo, jei ne Neries regioninio parko informacinis stendas, kuriame pasakojamos istorijos apie ąžuolyną, kurio nebėra. Gal todėl, kad šios istorijos neliūdintų pažintinio tako lankytojų, informacinis stendas stovi kitoje Kernavės kelio pusėje, pakeliui link Bradeliškių, kur prasideda kitas regioninio parko maršrutas – Dūkštos pažintinis takas.

Liūdną gaidą galima pajusti ne tik informaciniame stende apie ąžuolyno praeitį, bet ir pačiame pirmame pažintinio tako stende, kuriame pavaizduota maršruto schema. Pažintinis takas yra žiedinės formos, tačiau schemoje šalia maršrutą pertraukiančio užklijuoto kryžiaus puikuojasi užrašas „Įspėjame, kad take yra išardytas tiltelis per pelkę, todėl žiedinio maršruto nebėra. Už 1 km takas nepraeinamas.“ Pasitaiko atvejų, kai įspėjamieji užrašai būna perdėm griežti, tačiau šiuo atveju užrašas atitinka tikrovę – praeiti per pelkę neįmanoma.

Kas jau kas, o Neries regioninis parkas pažintinius takus geba įrengti ir prižiūrėti, todėl panašu, jog šio pažintinio tako tiltelio per pelkę problema glūdi kažkur kitur. Jei kam tikrai norėsis apsilankyti Dūkštų ąžuolyno pažintiniame take, maršruto pertrūkis bus tik šioks toks nepatogumas. Iš pradžių galima pasivaikščioti taku iki pelkės iš vienos pusės, po to – iš kitos pusės. Aišku, nueitas atstumas padvigubės, tačiau bus galima ne tik daugiau pasidairyti į augančius ąžuolus, bet ir artimiau susipažinti su senojo tikėjimo dievais. Take stovi bemaž 40 medinių skulptūrų, kurių didžioji dalis vaizduoja baltų senuosius dievus, deives ir mitologines būtybes. Nieko keisto, juk mūsų protėviams ši giria buvo šventa.

Anksčiau brangintas kaip šventvietė dabar ąžuolynas yra saugojamas dėl čia aptinkamų retų gyvūnų ir augalų rūšių. Čia gyvena niūraspalvis auksavabalis, juodasis gandras, didžioji miegapelė ir europinis plačiaausis – bene rečiausias Europos šikšnosparnis, kuris aptinkamas tik sengirėse. Jo aptikimas tik patvirtina, jog šis ąžuolynas nors ir neteko dalies savo grožio vis dar yra išskirtinės gamtinės vertės vieta.

Saugomų gyvūnų ąžuolyne pamatyti greičiausiai nepavyks, tačiau take yra dar vienas objektas, kurį aplanko beveik visi čia atvykę. Vos už poros šimtų metrų nuo tako pradžios pūpso Airėnų akmuo, su iškaltu kryžiumi ir išraižytais raštmenimis, kurių reikšmės dar nepavyko įminti niekam. Tiek mįslingų raštmenų vedini, tiek legendų suvilioti, lobių ieškotojai ne kartą po juo bandė kasinėtis, tačiau visos paieškos būdavo bevaisės.

Prie šio akmens buvau pora kartų ir abu kartus radau padėtų monetų. Sako, lankytojai jas padeda ant akmens tikėdamiesi, jog išsipildys sugalvotas noras. Jei tas akmuo tikrai toks galingas, gal reikėtų grįžus padėti pinigėlį ir paprašyti, kad kuo greičiau atsirastų tiltelis per pelkę. Nors aplinkinių vietovių gyventojams Dūkštų ąžuolynas nebe toks gražus, koks buvo kadaise, savaitgaliais automobilių aikštelė būna nuolat pilna, kas rodo, jog Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas vis dar populiarus nepaisant pertraukto žiedinio maršruto.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *