Nemyli Lietuvos? Keliauk! arba Akmenų rūžos pažintinis takas

Už Lietuvos kraštovaizdį (gražus jis ar nelabai čia jau kitas klausimas) turime būti dėkingi ledynams, dengusiems mūsų kraštą prieš 10000 metų ir seniau. Būtent jie suformavo kalvas ir lygumas, ežerus ir pelkes, gilias raguvas ir besiraitančias kaip gyvatės į jūrą skubančias upes. Vykęs palyginimas, jog Lietuvos kraštovaizdį ledynai formavo tarsi skulptorius, išdroždamas kiekvieną raguvą, išskobdamas kiekvieną slėnį. Kad kūrinys būtų gražesnis visą tą drožinį padabino papuošalais – iš šiaurės atgabentais rieduliais. Didžiausieji rieduliai gamtos paminklais paskelbti, mažųjų – laukuose, pievose ir miškuose tokia galybė kaip žvaigždžių danguje, bet Lietuvoje be atskirų riedulių galima rasti ištisus akmenų ruožus, kuriuos tarsi karolius ant skulptūros užkabino besitraukdamas ledynas.

Keletas tokių akmenų ruožų yra Tytuvėnų regioninio parko teritorijoje. Nuo seno jie akmenų rūžomis vadinami, ne taip seniai geologų ištirti dabar jie paskelbti gamtos paveldo objektais, o vienas jų lankymui pritaikytas. Tuškinės akmenų ruože 2015 metais įrengtas Akmenų rūžos pažintinis takas, kuriuo vaikščiodami lankytojai gali kiek artimiau susipažinti su šiuo ledynmečiu suformuotu dariniu.

Važiuojant keliu Tytyvėnai – Šiauliai svarbu nepralėkti Kiaunorių miestelio, ties kuriuo įrengta rodyklė nukreipia į nedidelį keliuką vedantį link pažintinio tako. Už poros posūkių pasirodo atidarytas kelio užkardas, sukeliantis papildomų klausimų – galima važiuoti toliau ar ne? Jokio draudžiamo kelio ženklo nestovi, tačiau įkabinta pakabinama spyna tarsi nebyliai perspėja apie galimybę būti užrakintam. Bus kaip bus ir pravažiavus užkardą už kelių šimtų metrų pasimato aikštelė su stovinčia pavėsine ir informaciniais stendais.

Viskas atrodo kaip nauja. Takas įrengtas vos prieš pora metų, todėl nei piktadarių, nei pačios gamtos daromo poveikio dar nesimato. Pačioje aikštelėje galima susipažinti su akmenų rūžos susidarymo istorija, pasiskaityti sukurtą legendą bei žvilgtelti į pažintinio tako schemą, o praėjus taku pro sukrautus akmenis, tarsi kirtus starto liniją, pasileisti 1,3 kilometro ilgio pažintiniu taku. Jis ne tik neilgas, bet ir lengvas bei neklaidus, todėl jokio papildomo ženklinimo net nereikia (nors vietomis jis yra).

Praėjus vos šimtą metrų pasirodo pirmieji rieduliai – tai akmenų rūžos demonstracinė atkarpa. Tokios riedulių sankaupos tęsiasi per visą akmenų ruožą, kurio ilgis siekia keletą kilometrų.

Akmenų rūžos pažintinis takas vertas dėmesio ne vien dėl to, kad gyvai pamatyti prieš 10 – 15 tūkstančių metų susiformavusį akmenų ruožą, šis takas tai išsami pažintis su ištisu akmenų pasauliu. Pažintis ne tik skaitant informaciją įrengtuose stenduose, bet ir gyvai matant akmenines iliustracijas ir kompozicijas.

Nuo neatmenamų laikų akmenys būdavo neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis. Matyt, ne veltui ir vienas istorinis laikotarpis akmens amžiumi pavadintas. Žmonės išmoko apdirbti akmenį, atsirado akmendirbystė. Akmenskaldžiai sako, kad akmuo turi ne tik veidą, bet ir sielą. Senovėje akmenys buvo laikomi šventais ir garbinami, o žmogaus pėdą ir kitokius ženklus turintys rieduliai net iki šių dienų atsinešė įvairias legendas ir padavimus. Tai keletas temų, su kuriomis supažindina stovintys stendai ir informaciją iliustruojantys akmenys, tačiau verta pasigrožėti ir gražiu pavasarėjančiu mišku.

Priėjus tako pusiaukelę takas sukasi atgal, o pavargusiems atsipūsti įrengtas vienišas suoliukas. Gal ne tik pavargusiems, juk galima ir šiaip pasėdėti ir pasiklausyti miško garsų ir pasimėgauti gamta. Ar bent jau pabandyti tai padaryti, nes sustoti ir pasimėgauti šia akimirka ne taip jau ir lengva įpratus prie ypač greito gyvenimo tempo. Vytautas Kernagis yra sakęs, kad mūsų gyvenimas tai autostrada, kuria mes kasdien lekiame nematydami nieko, kas dedasi aplink. Sustoti ir apsidairyti reikia pastangų, bet verta.

Pasukam atgal, kur pirmoje tako pusėje buvusias mitologijos ir akmenskaldystės temas keičia informacija apie uolienų susidarymą ir akmenų panaudojimą.

Akmenys naudoti nuo ugnies įžiebimo iki statybų. Kam neteko matyti akmeninių sienų ar pamatų, akmeninių grindinių ir akmenimis grįstų takelių, akmeninių tvorų ar šulinių? Nors technologijų amžius akmenis keičia pažangiomis technologijomis, bet vargu ar kuo galima pakeisti akmenimis kaitinamą pirtį ar lietuviškose kapinėse tradiciškai statomus akmeninius paminklus? Turbūt ne vienoje kaimo sodyboje dar galima išvysti statinę paraugtų kopūstų ar agurkų paslėgtų akmeniu, bet tai jau tampa egzotika.

Buvo laikai kai iš akmenų buvo gaminami ir ginklai.

Gyvenome ir vis dar gyvename su akmenimis ir tarp akmenų. Be jų neįsivaizduojama ir tokia gyvenimo sritis kaip menas. Skulptoriai Kęstutis Musteikis, Kazys Venclovas, Jonas Gencevičius, Gintaras Mikolaitis, Mindaugas Jurėnas prisidėjo prie to, kad Akmenų rūžos pažintinis takas būtų dar įdomesnis ir malonesnis.

Šis takas su akmeninėmis skulptūromis kiek primena Sirvėtos regioniniame parke įrengtą Mitologinį taką, kurį puošia skulptūros mitologine tema. Tik tai nereiškia, kad apsilankius viename take, į kitą važiuoti neverta. Kiekvienas pažintinis takas, kurio vietai parinkti ir jam įrengti buvo įdėtos nuoširdžios pastangos, turi savo aurą. Beveik kaip akmenys anot akmenskaldžių. Tai, ką pamatai vaikščiodamas taku, kokius potyrius jauti jame būdamas, gulasi į nedidelius stalčiukus atminty, kurių kiekviename slepiasi patirti įspūdžiai. Kuo daugiau tų įspūdžiais užpildytų stalčiukų, tuo aiškiau matosi Lietuvos grožis, tuo labiau susitapatinama su ja, tuo stipriau jaučiama meilė jai. Kaip išsireiškė laikinoji Lietuvos turizmo departamento vadovė Indrė Trakimaitė – Šeškuvienė: jei nori ką nors gero padaryti Lietuvai – keliauk po ją. Pasakyčiau kiek kitaip: jei nori mylėti Lietuvą – keliauk po ją, jei nemyli – vadinasi per mažai keliauji.