Ledo karalienė iš Panevėžio ir menas lede

Nuo seno Lietuva garsėja medžio drožėjais, tačiau jau antri metai kai į Lietuvą renkasi Lietuvos ir užsienio šalių ledo skulptoriai. Tarsi susižavėję jau dvidešimtmetį švenčiančio Jelgavos ledo skulptūrų festivalio sėkme dar neužpildytą nišą užpildyti pasistengė Lietuvos dvarai. Pernai pirmasis ledo skulptūrų festivalis įvyko Pakruojo dvare, o štai šiais metais prie jų prisijungė ir Paežerių dvaras. Prisijungė, o gal tiksliau susirungė, nes abiejų festivalių datos sutapo ir ledo meno gerbėjams teko gerai galvą pasukti kurį festivalį rinktis ir kurį dvarą lankyti.

Šiuo apsisprendimo keliu teko praeiti ir man pačiam. Vienu metu jau atrodė, kad lietuviškas posakis „Kol du pešasi, trečias laimi” bus aktualus kaip niekada. Dėl žiemos išdaigų Sartų žirgų lenktynės buvo nukeltos ir neliko nieko kito kaip keliauti į Pakruojo dvarą. Norėjosi palaikyti Suvalkijos dvarą, tačiau nesinorėjo paragauti „prisvilusių blynų”, nes suvalkiečiai šį festivalį organizavo pirmą kartą. Pakruojyje ledo skulptūrų festivalis rengtas antrą kartą ir įvertinus visą potencialą (Pakruojo dvaras pripažintas patraukliausia Lietuvos turistine vietove) labai tikėtina, kad tradicija bus tęsiama.

Pinigai nesimėto, todėl euru pigesnį bilietą perku internetu. Nesimėto pinigai ir Pakruojo dvarui, nes bilietą galima įsigyti tik jų svetainėje. Gal dėl taupumo, o gal jausdamiesi dideli ir reikšmingi jie bilietų platinimo populiariausiems bilietų platinimo portalams nepatiki (bent jau į šį festivalį). Nereikėtų patikėti ir teksto vertimo į lietuvių kalbą Google’ui, nes sėkmingą pirkimą patvirtinantis pranešimas nerodo pagarbos ne tik lietuvių kalbai, bet ir būsimiems lankytojams. O pastarųjų į festivalį susirinko gausiai.

Nuo pat penktadienio iki sekmadienio Pakruojo dvaras virto Ledo karalyste. Didžiojoje aikštėje iki pat šventinio ugnies šou karalienės tarp dalyvių ieškojo pats Ledo karalystės karalius, nestokodamas šposų visus linksmino karaliaus juokdarys, o sušalusius ir nuobodžiaujančius pokštais išjudinti bandė cirko artistai ir iliuzionistas. Beje pastarasis iš Karaliaus ne vieną pasiūlymą gavo dvaro restorane pasilikti. Jo miklių rankų dėka ant stalo tarsi iš niekur atsirasdavo vienas vyno butelis po kito.

Neatsitraukiant nuo scenos buvo galima apžiūrėti ir 10 didžiųjų ledo skulptūrų. Jos ne ką mažiau nei visi lankytojai laukė sutemų, kad spalvotų prožektorių pagalba galėtų atskleisti visą savo kūrėjų sumanytą grožį.

Festivalyje šiais metais dalyvavo skulptoriai iš 10 Europos šalių, kurie keletą dienų pjaustė, drožė ir skaptavo 40 tonų ledo, kol pasaulį išvydo 30 ledo skulptūrų. Be 10 didžiųjų, Ledo karalystės parke į eilę sustoję tris dienas trukusioje fotosesijoje dalyvavo dar 20 mažų skulptūrų.

Dėl nenuspėjamų orų tokius festivalius rengti Lietuvoje – tikras iššūkis, tačiau šį kartą gamta buvo gailestinga. Vos vienas laipsnis šilumos nedarė didelės žalos skulptūroms, o šiltai apsirengę lankytojai nebuvo genami į pastatus žvarbaus vėjo ar kritulių. Kas grynu oru ir lediniu menu mėgavosi, o kas nepraleido progos atidžiau Pakruojo dvarą patyrinėti. Kas pusvalandį po dvaro rūmus buvo organizuojamos ekskursijos, smalsių ir nagingų laukė amatininkų dirbtuvėlės, gėrimai, užkandžiai bei suvenyrai buvo pardavinėjami ūkio krautuvėlėse, o baltojoje pokylių salėje, bravore ir ledo bare buvo laukiami alkani ir ištroškę.

Šventinė nuotaika Ledo karalystėje tikrai jautėsi. Prie ledų skulptūrų nuolat spietėsi būriai žmonių. Ekskursijos po centrinius dvaro rūmus buvo gausiai užpildytos ir tik didelės dvaro teritorijos dėka nebuvo jaučiama žmonių kamšatis. Kadangi lengviau vertinti viską yra lyginant, tai nejučia prisimenu prieš pora metų aplankytą ledo skulptūrų festivalį Jelgavoje. Taip, Jelgavos festivalio skulptūros ir jų įvairovė paliko tąkart neišdildomą įspūdį. Gal todėl, kad tada lankiausi pirmą kartą tokiame renginyje, o gal todėl, kad kaimynai jau turi pakankamai patirties ir šiuo festivaliu yra išgarsėję. Patirtis formuoja lūkesčius, todėl šiek tiek buvo baugu važiuoti į Pakruojį ir likti nusivylusiam. Visgi pakruojiečiams tai tik antrasis festivalis, o ir kritikos yra tekę matyti, tačiau tokios baimės greitai išsisklaidė. Ledo skulptūrų ir ugnies festivalis nusipelno tik teigiamo įvertinimo su keletu rekomendacijų ateičiai.

Kitą kartą atvykęs norėčiau ne tik prie didžiųjų, bet ir prie mažųjų ledo skulptūrų be autorių matyti ir skulptūrų pavadinimus. Ne visi mes vienodai gebame matyti ir suprasti meną, todėl pavadinimas kartais gali būti esmine užuomina suprantant meno kūrinius (net jei jie ir iš ledo pagaminti). Pakruojo dvaras yra pakankamai charizmatiška turistinė vietovė, todėl ledo skulptūrų festivalis jiems tik vienas iš renginių. Pirmą kartą čia atvykusiems ir akys raibsta, ir galva sukasi nuo tokio poniško gyvenimo paveldo gausos. Atvykę dėl ledo skulptūrų pasigedo tokio paprasto dalyko kaip šventės programa. Teko vaikščioti po teritoriją ir jos ieškoti, o užklausti prekybininkai tik skėsčiojo rankomis ir siūlė pirkti karštą vyną, kuris, beje, pasirodė gausiai skiestas. Matyt, Ledo karalystėje sveikatos ministras toks pat griežtas kaip ir mūsų dabartinis. Kiek nuvylė, kad nugalėtoją sužinojau tik grįžęs namo skaitydamas internetinę žiniasklaidą, o ir prie nugalėtojų skulptūrų nepastebėjau pergalę žyminčių atributų. Tačiau šiuos nedidelius trūkumus tikrai kompensavo visoje Pakruojo dvaro teritorijoje tvyranti šventinė atmosfera. Ją Pakruojo dvaras tikrai moka kurti ir čia jis turi neabejotinai aukštesnę kortą nei Jelgava.

O dabar apie laureatus. Sutapimas ar ne, bet mažųjų skulptūrų kategorijoje pirmą vietą laimėjo skulptūra, stovinti pati pirma dvaro parke. Jos autorė – skulptorė iš Rusijos Irina Alimurzajeva.

Didžiąsias ledo skulptūras skulptoriai kūrė susibūrę į poras ir čia nepralenkiami buvo Andrejus Malakovas ir prancūzė Natalija Čistiakova-Blanc. Jų sukurta skulptūra „Užgavėnės” buvo viena iš tų, kurių ypatingas grožis atsiskleidė sužibus spalvotiems prožektoriams.

Apšvietimas šiame festivalyje vaidino svarbų vaidmenį – jau pradėjus tempti spalvotų šviesų fone ledo skulptūros pradėjo švytėti ir atsiskleidė tokiais vaizdais, kurie dienos šviesoje buvo neįžiūrimi. Dvaro teritorija pradėjo tuštėti, o prie skulptūrų darėsi ankšta. Kiekvienas norėjo pamatyti tą užburiantį šviesos ir ledo kuriamą reginį. Beveik kiekvienas stengėsi ir įsiamžinti prie jo, todėl dėl geresnės vietos neretai teko ir pasistumdyti, o aplink skulptūras nuolat švietė išmaniųjų telefonų ekranai ir žybsėjo blykstės. Tik ledo skulptūrų festivalis vienas iš tų renginių, kur nuotraukos atspindi tik mažą dalelę to, kas matėsi gyvai.

O čia ta skulptūra, kurią su su malonumu būčiau sukeitęs vietomis su nugalėtoju. „Šokis su dvasiomis”.

Spalvotai apšviestoms ledo skulptūroms ne ką nusileido ir tamsoje spindintys centriniai dvaro rūmai.

Šventinė nuotaika tiesiog tvyrojo ore. Ledo karalystės karalius pagaliau susirado karalienę iš Panevėžio ir užleido sceną ugnies meistrams. Viena stichija pakeitė kitą – ledas užleido vietą ugniai. Palikę be dėmesio mažąsias ledo skulptūras, apleidę šiltas baltosios pokylių salės ir amatininkų parduotuvėlių patalpas ir šiaip išlindę iš visų pakampių ar tik paskutiniu metu suskubę į renginį, į pagrindinę dvaro rūmų aikštę plūstelėjo žmonės. Darėsi ankšta, o kad nebūtų nukentėjusių dėl ugnies Ledo karalystės herojus su jam būdingu humoru įsakmiai užrėkė „atspiskit”. Visi atspito ir lazerių bei ugnies šou prasidėjo.

Lazerių pasirodymą keitė ugnies šou, o šeštadienio šventės kulminacija buvo saliutai, kurie daugiau pasižymėjo ne spalvingumu ir gražumu, o kuklumu. Bendrai šventės nuotaikai tai didesnės reikšmės neturėjo, nors tiek pačioje šventėje, tiek po jos buvo galima girdėti reiškiančių nepasitenkinimą. Vieniems nieko nesimatė, kitiems saliutai nepatiko, treti tiesiog gailėjosi, kad atvažiavo neva praleido šeštadieninę televizijos programą. Yra kategorija, kuriems vis kas nors netinka. Visa laimė, kad jų nedaug, tik jie garsiai šaukia.

Taip baigėsi šeštadienio festivalio programa, bet nesibaigė pats festivalis. Dar tą patį vakarą iš Pakruojo pėsti į dvarą traukė būreliai žmonių, tarsi teigdami, kad jie gudresni, palaukė kol išsiskirstys minia ir dabar galės laisvai gražiai apšviestas skulptūras apžiūrėti. Manau, kad apžiūrėjo ir nesigailėjo. Vargu ar buvo daug tokių, kurie į festivalį ėjo dvi ar tris dienas, bet jei tokių ir buvo, tai be penktadienio ir šeštadienio ugnies ir lazerių šou juos pasilikti viliojo festivalio kulminacija turėjęs tapti 8 metrų aukščio ledo skulptūros ištirpdymas.

Nors iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjau į tokį festivalį, kai vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos jau 20 metų vyksta analogiškas renginys, tačiau dabar nuomonę linkęs keisti. Ledo skulptūrų festivalį galim ir turim turėti ir toks renginys turėtų būti vienas iš tų, kuriame bent kartą siūlyčiau apsilankyti kiekvienam. Ne tiek svarbu, ar tokio festivalio vieta bus Pakruojo dvaras, ar Paežerių dvaras, o gal atsiras trečia, dar labiau už pirmas dvi tinkanti vieta, geriausia, kad jis būtų vienintelis ir pastovus. Kuris gebėtų geriausius ledo meistrus prisikviesti, kuriam išradingumo ir drąsos netrūktų, o tokiu atveju ir festivalio lygis nuolat kils ir nereikės tautiečiams sukti galvą bei rinktis vieną iš dviejų tokių pačių. Konkurencija gerai versle, o čia stinga vienybės.