Karmazinų pažintiniu taku lietingą kovo 11-osios dieną

Kalendorinio pavasario pradžia Lietuvoje dar negarantuoja gero pavasariško oro. Štai kad ir ši, kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, išaušo apsiniaukusi ir lietinga. Tiesa, termometras jau rodo kelis laipsnius aukščiau nulio ir nėra jokio vėjo, todėl oras už lango drėgnas, bet visgi pavasariškas. Šią Nepriklausomybės atkūrimo dieną nusprendėm paminėti gamtoje ir važiuojam prie Dūkštų, kur dar neišbandytas Karmazinų pažintinis takas. Informacijos apie šį pažintinį taką galima rasti tiek oficialioje Neries regioninio parko svetainėje, tiek įvairiuose bloguose ir forumuose. Šiek tiek paskaitinėję sėdam į mašiną ir važiuojam.

Šventinę dieną Neries regioninio parko lankytojų centras uždarytas. Kadangi prieš važiuodami pasidomėjom pažintiniu taku, tai lankytojų centras nelabai ir reikalingas. Beveik ties juo stovi rudas kelio ženklas su nuoroda į Karmazinų pilkapynas, kur yra viena iš trijų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelių. Vadovavomės tokiu žemėlapiu, kurį galima parsisiųsti iš Neries regioninio parko svetainės:

Kiek nustebina tai, kad net šventinę ir darganotą dieną aikštelėje randame keletą automobilių. Turbūt, žmonės po žiemos pasiilgo gamtos ir nebelaukia, kol ji pradės atgimti žaliuodama, žydėdama ir skleisdama pavasario kvapus ir garsus. Tikėdamiesi, kad pasirinkta apranga atlaikys iš dangaus krentančią darganą, keliaujam į gamtą ir mes. Prie taku virtusio miško keliuko pastatytas ženklas „Eismas draudžiamas” ir užkabinta lentelė, apeliuojanti į lankytojų supratingumą.

Matyt, pirmųjų dviejų drausminančių priemonių nepakako, todėl įrengtas ir kelio užtvaras. Tokia jau ta lietuviška kultūra. Už poros šimtų metrų nuo stovėjimo aikštelės prieiname Karmazinų pilkapius. Tai didžiausias pilkapynas Vilniaus rajone, o jo plotas siekia beveik 10 hektarų. Manoma, kad šioje vietoje IV a. pabaigoje duobėse po sanpilu mirusieji buvo laidojami nedeginti, o V – VIII a. pradėti pilti pilkapiai, kuriuose buvo laidojami ant laidotuvių laužo sudeginti mirusiųjų pelenai ir kaulai. Laidojama dažniausiai būdavo šeimos pilkapyje, o kartu su mirusiojo pelenais ir kaulais būdavo užkasami ir asmeniniai mirusiojo daiktai.

Pasakojama, kad Dūkštų kaimas anksčiau buvo būtent pilkapyno vietoje ir tik vėliau jis išsikėlė ten, kur yra ir dabar. Dėl žmonių ūkinės veiklos – medžių kirtimo, žemės dirbimo, daug pilkapių buvo sunaikinti. Sako, kad net akmenys Dūkštų bažnyčios statybai buvo imami iš pilkapių.

Einant taku toliau pasirodo miško aikštelė, kurioje aiškiai matosi keli suformuoti žemės kauburiai. Tai pagal archeologinius brėžinius atkurti pilkapiai, kad būtų galima juos pamatyti tokius, kokie jie būdavo po laidotuvių.

Čia pat stovinčiame informaciniame stende apie laidojimo papročius rašoma, kad pagal senąjį tikėjimą mirusiųjų šalis yra vakaruose, upės vandenyse, todėl gali būti, jog Neries – Vilijos pavadinimas galėjo kilti nuo žodžio vėlės. Būtent link Neries upės ir pasukame, nes tiek atkurtais pilkapiais Karmazinų pažintinis takas pradeda savo ratą ir šakojasi.

Už poros šimtų metrų prieiname upę. Jei dabar Neris – žvejybos ir maudynių vieta, tai mūsų protėviams ji reiškė kur kas daugiau. Spėjama, kad II – IV amžiuje, prieš atsirandant deginimo papročiui, mirusiuosius tiesiog paleisdavo upe žemyn. Aiškinamos ir sąsajos tarp šalia upės esančių pilkapynų ir upės rėvų. Per jas tekėdamas vanduo atlikdavo tarpininko vaidmenį tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, padėdamas vėlei išsivalyti. Pasak mitologų, vandens vagoje esantys akmenys tai užkeikti žmonės, kurių vėlės dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pereiti iš gyvųjų į mirusiųjų pasaulį. Štai kodėl tie akmenys vadinami mitologiniais.  Pamatyti juos geriausia vasaros vidury, kada Neris nusenka, nes dabar aukštas vandens lygis po vandeniu paslėpęs visas rėvas.

Jei ankstyvieji mūsų protėviai į Nerį leido mirusiuosius, tai dar vyresnioji mūsų karta gali prisiminti upe plukdomus sielius. Paskutiniai buvo plukdomi apie 1957 metus. 10 metrų ilgio rąstus rišdavo į taip vadinamas lavkas, kurios būdavo iki 10 metrų pločio. Plukdydavo iki 8-10 sujungtų lavkų. Su tarpiniais perrišimais, sielininkai sielius nuplukdydavo iki Kauno, o vėliau iki Klaipėdos, iš kur į laivus pakrauti rąstai pasiekdavo net Angliją. Nepraėjo nei 100 metų, o kaip stipriai pažengė miškų ir transporto pramonė.

Net ir šiuo metų laikų, kai gamta dar tik ruošiasi atgimti, palei upę vedantis takas yra vaizdingas ir smagus. Nepaisant kartais suintensyvėjančio lietaus. Tiesą pasakius, nepamenu, kada buvo taip smagu pasivaikščioti lietingu oru. Kelyje sutinkam du į Nerį įtekančius upokšnius, per kuriuos nutiesti mediniai tilteliai dabar šlapi ir slidūs kaip ledas.

Kai kurie stendai, paveikti gamtos procesų, tiesiog nugriuvo. Kad ir koks storas būtų medinis kuolas, žemėje jis vis tiek supus.

Tikėtina, kad artėjant turistiniam sezonui, stendas vėl bus vertikalioje padėtyje. Pažintiniame take gausu ne tik stendų, bet ir pavėsinių, tiltelių ir viskas yra gana neblogos būklės. Naujomis pakeistos išlūžusios laiptų pakopos, palei taką išpjauti medžiai, iškirsti krūmokšniai. Karmazinų pažintinis takas prižiūrimas ir vertas dėmesio. Vertas dėmesio ne tik todėl, kad prižiūrimas, bet pirmiausia dėl gražaus miško, vaizdingos vietovės ir… originalių stendų. Stendui apie bebrą – gamtos inžinierių komentarų nereikia. Neabejoju, kad elektroninio pašto dėžutė bebras@gmail.com sulaukia laiškų. Tik įdomu, ar kas nors sulaukė atsakymo?

Netoliese matosi ir bebro darbas. Gal neatsitiktinai šis stendas šioje vietoje atsirado, o gal buvo priešingai?…

Palei Nerį besidriekiančioje tako dalyje informacinių stendų pristatyta tankiau. Jie supažindina su Neries tarša, Neries žuvimis, didžiaisiais dančiasnapiais. Būtume juos visus paskaitinėję atidžiau, tačiau peršlampamos striukės nesustodamos gėrė iš dangaus krentantį lietų. Trimečio užduodamu tempu judėjome toliau.

Artėjant prie Neries vingio, upė suka sau, o mūsų takelis laiptais į viršų veda sau. Prie laiptų įrengtos nedidelės apžvalgos aikštelės, iš kurių turėtų matytis Neryje stūksantys mitologiniai akmenys. Matysis jie kai vandens lygis nukris, nes kol kas apsemtuose krantuose dar nespėjo ištirpti ledo lytys.

Stendas stačiame šlaite informuoja, kad priėjome Velniakampio kraštovaizdžio draustinį.  1857 m. Nerimi plaukęs grafas K. Tiškevičius aprašė dešiniojo Neries kranto kalną, kur velniai sau kampą išsirinkę. Žmonės jį
Velniakampiu vadina ir pasakoja, kad ant šio kalno raganos puotas keldavusios… Nuo šio, beveik 80 metrų aukščio šlaito Neris pasirodo visu savo grožiu.

Būtent šis aukštas šlaitas užkerta kelią neįgaliesiems ir mažiems vaikams su vežimėliais praeiti visą Karmazinų pažintinį taką nuo pradžios iki pabaigos. Beje, skardį vietiniai gyventojai Lysa Gura vadina, o kalbininkai, matyt, į lietuvių kalbą dar nespėjo išversti. Užlipti buvo sunku, bet kai pažvelgi žemyn – baisu. Dviratininkams irgi reikėtų paieškoti kito maršruto.

Karmazinų pažintinis takas sudomins ir mėgstančius karinę tematiką. Čia išlikę apkasai, kuriuose Pirmojo pasaulinio karo metais vyko įnirtingi mūšiai tarp Vokietijos ir Carinės Rusijos kariuomenių. 1915 metais užėmusi Kauną Vokietijos armija stengėsi iš Lietuvą okupavusios Rusijos atimti ir Vilnių, bet prieš tai šiose apylinkėse teko nugalėti atkaklų rusų pasipriešinimą.

Kažkur anksčiau teko susidurti su sąvoka „Kertinė miško buveinė”, o štai čia yra stendas, kuriame paaiškinama, kas tai yra. Pasirodo, tai Švedijoje gimusi idėja kaip apsaugoti retas ir nykstančias rūšis. Šiame miško plote draudžiama bet kokia ūkinė veikla, nes retas ir nykstančias rūšis gali išsaugoti tik natūraliai besiklostančios gamtinės sąlygos. Šiuo atveju terasomis išsidėsčiusiame šlaite auga šlapias juodalksnynas.

Neužilgo, pasirodo įrengtos pavėsinės su šalia esančia automobilių stovėjimo aikštele. Priėjome žvyrkelį. Tai pati neįdomiausia maršruto dalis, negelbsti nei šalikelėje pastatyti informaciniai stendai. Dėl lietaus kelyje telkšo nesuskaičiuojama gausybė balų. Visa laimė, kad vos vieną mašiną sutikome, nes tikimybė būti aptaškytiems beveik 100%. Vasarą mašinai pravažiavus į dulkių debesį galima papulti, todėl būtų kur kas smagiau mišku žingsniuoti. Suprantama, kad viskas kainuoja pinigus, bet šis pažintinis takas būtų kur kas patrauklesnis, jei vestų bent jau keli metrai nuo kelio. Kiekviename miške yra jei ne žmonių, tai žvėrių pramintų takų, gal geriau būtų ilgesnis ir per mišką vingiuojantis takas, nei vedantis žvyrkeliu. Kita vertus, tai, turbūt, vienintelis Karmazinų pažintinio tako minusas.

Gerą kilometrą, o gal ir daugiau, pabraidę po balas vėl pasiekiame mišką. Miškas čia gražus. Aplinkui akį traukia augantys šimtamečiai ąžuolai. Pakeliui praėjome ir ąžuolo sėklinį medyną. Jei norite arti namų pasisodinti ąžuolą, geriausia tam naudoti šių ąžuolų giles. Ąžuoliukai bus stipresni ir atsparesni. Čia kaip augintiniai su kilmės dokumentais, pasirodo, skirtumas yra. Draudimo rinkti giles niekur nesimatė, todėl bausti už tai niekas neturėtų.

Eidami pastebėjome, kad Karmazinų pažintinis takas dar turi įrengtus du atskirus vyrų ir moterų sveikatingumo takus. Jie įrengti vadovaujantis radiosteziniu metodu. Tai reiškia, kad žmogus, jaučiantis energetinius laukus, nustatė, kad būtent šiose vietoje yra teigiamą įtaką sveikatai darančios tako vietos. Kadangi vyrų ir moterų energetika skiriasi, tai ir takai yra skirtingose vietose. Vieniems tai pasirodys pigus marketingas, kitiems – raganavimas ar kalbėjimasis su anuo pasauliu, bet kam tikėjimas leidžia į tokius dalykus žiūrėti rimtai, siūlau išbandyti. Moterų sveikatingumo take 400 metrų ilgio atkarpoje paženklintas tako vidurys, kurį apžergus reikia eiti. Yra ir daugiau reikalavimų, bet tiems, kam įdomu, nuvažiuosit ir išbandysit patys.

Vėl keliaudami gražiais miškais pamirštame tą nemalonią žvyruotą kelio dalį. Dar visai nedidelis, išeinančio iš žemės įšalo maitinamas upelis, tekėdamas link Neries suformavo gan gilų slėnį stačiais šlaitais. Nuslinkęs šlaitas ir takelio dalį atkando. Kad keliaujantieji taku neįgriūtų, mediniai atitvarai pastatyti, bet ir tie greitai nuo senatvės gali žemyn nugarmėti. Šalimais auga Karmazinų šilas su šimtą metų menančiomis pušimis ir dar senesniais kerpėmis ir samanomis apaugusiais ąžuolais.

Net ir ne pačiu gražiausiu metų laiku, taip pat drėgnu ir darganotu oru gamtoje gali būti smagu. Nesvarbu, kad per tas tris valandas kai kurios striukės permirko beveik kiaurai, Karmazinų pažintinis takas mums patiko. Keliaujant apranga svarbi, bet dar svarbiau nusiteikimas.