Grybų sostinėje net pavėsinės voveraičių formos

Varėnos miesto pakrašty, prie kelio, vedančio į Marcinkonis, stovi voveraitės formos medinis stendas, informuojantis, kad čia prasideda Žiežulio pėsčiųjų takas. Vienur jis sveikatingumo taku vadinamas, kitur kaip pažintinis įvardijamas, bet teisingiausia tiesiog pėsčiųjų taku vadinti. Jis buvo įrengtas siekiant sukurti palankesnes sąlygas aktyvų poilsį mėgstantiems turistams bei Varėnos miesto gyventojams, nors, atrodo, kokių ten dar takų Dzūkijoje reikia – ošiantys pušynai tarsi vienas didelis parkas su miško takeliais, samanomis nuklotomis kalvomis, mažais ežeriukais ir srauniais upeliukais. Kuriant šį taką vadovautasi pasakos motyvais. Pasak pasakos seniai, senai, už girių dūksojo ežeras Žiežulis link kurio vedė legendomis apipintas takas. Jame grybautojai didžiulių grybų rasdavo, o pasiklydusiems keliautojams net žvėrys padėdavo.

Štai tokių didžiulių grybų, ant kurių kepurių informacija surašyta, radome kelis, bet jie ne didžiausi kokius matėme. Didžiausi grybai šiame take – voveraitės. Tiesa, jų niekas neskina ir nevalgo, nes tai – pavėsinės.

Nuėjus nuo kelio pora šimtų metrų nebesigirdi jokių civilizacijos garsų, o nosį malonina pušynų ir kadagių išvalytas grynas oras. Sako, kai kam nuo pasivaikščiojimo gryname ore net galva pradeda svaigti.

Platus ir lygus natūralios dangos takas, kuris kone idealus pasivažinėjimui su vaikiškais ar neįgaliųjų vežimėliais, turi keletą aktyvaus laisvalaikio, vaikų žaidimų ir poilsio zonų. Gal kai kurias zonas reikėtų vadinti skirtomis ne vaikams, o paaugliams, kadangi mažiesiems keliautojams aukštos sūpynės ar masyvūs treniruokliai dar neįveikiamos pramogos.

Nesimatė ir miško žvėrelių skulptūrėlių, kurios einant legendiniu taku kiekvieną keliautoją į pasaką turi įtraukti. Gal per mažai dairėmės, o gal tie žvėreliai atgijo ir … emigravo (arba įgyvendinant projektą šios idėjos buvo atsisakyta). Tik ežiukas su meškučio veidu ir kiškutis liko ant suoliukų tupėti. Beje, suoliukų take gausu, greit pavargstantys gali ilsėtis ir ilsėtis.

Dairantis, ilsintis ir pasportuojant nejučia prieiname ir varėniškių mėgstamą maudynių vietą – patį Žiežulio ežerą. Pavėsinės, suoliukai, persirengimo, kabinos, liepteliai – čia yra viskas ko reikia poilsiui prie ežero. Net ir tualetas-pilaitė stovi, kuriame šalia tūpyklos vienas iš informacinių grybų stovi. Ar taip projekto kūrėjai numatė, ar koks poilsiautojas intelekto nesužalotu veidu atsinešė paskaityti kol užkietėję viduriai prasilaisvins – neaišku. Nebuvo nei noro, nei poreikio į tą namelį užeiti.

Priėjus prie ežero matosi, kad ne tik aplinka sutvarkyta ir pritaikyta poilsiui, bet ir ežero pakrantė išvalyta. Nors imk ir išsimaudyk.

Vietiniai, žinodami miško keliukus, prie ežero su mašinomis privažiuoja, bet kur kas daugiau dviračiais važiuotų ir bėgte ar pėsčiomis einančių taku sutikom. Šis takas savotiškai panašus į taką, vedantį nuo Nidos iki jūros, kur poilsiautojai norėdami išsimaudyti jūroje po kelis kilometrus sukaria. Ir pasivaikščiojimas, ir atgaiva kartą vasaros dieną, bet kol pareini – vėl suprakaituoji.

Priešingai nei dauguma pažintinių takų, šis Žiežulio pėsčiųjų takas nėra žiedinis, todėl pirmyn ir atgal reikia eiti tuo pačiu taku. Tako ilgis (į vieną pusę) yra apie 1,5 km, tačiau su pasivaikščiojimu prie ežero, pasportavimais ir pamėlyniavimais gavosi visi 4 km.