Ar tikrai Žemė su kosmosu jungiasi Lopaičiuose?

Įsukus į automobilių stovėjimo aikštelę, nuo kurios link Lopaičių piliakalnio veda įrengtas takas, skambios iškabos nepasitinka. Dvi rodyklės, rodančios viena kryptimi, rodo kur rasti šaltinį ir pažintinio tako pradžią. To paties takelio kitoje pusėje stovi stendas, skirtas Ruškio kraštovaizdžio draustiniui ir dar vienas, kuriame virš rombais subraižyto Žemaitijos žemėlapio rašoma, jog tai yra spėjamas Žemės energetinis tinklas Žemaitijoje. Smulkiomis raidėmis trimis kalbomis parašytą tekstą palieku apsilankymo pabaigai, nes su nekantrumu noriu pamatyti, kokias paslaptis atvers Lopaičių pažintinis takas. O paslapčių tikrai bus, todėl kas neperskaitė informacijos apie energetinį tinklą eidamas į priekį, ją skaito grįždamas atgal. Skaito atidžiai ir iki pabaigos, kadangi minčių pažintinis takas sukelia daug.

Rodyklė nemelavo, už poros šimtų metrų keistai pasviręs stovi informacinis stendas su tarsi iš akmenų sudėliotu užrašu „Lopaičiai”. Tuo vardu vadinamas piliakalnis, tuo vardu logiška vadinti ir pažintinį taką, kuriam atskiro pavadinimo žemaičiai nedavė. Poros kilometrų ilgio ratu einantis maršrutas nuo stendo iš karto pasuka kairėn link Lopaičių piliakalnio, todėl einančių pažintiniu taku ir atvykusių čia šaltinio vandens, keliai išsiskiria.

Kitoje pusėje Aitralės upelio prasideda aukštas ir status Lopaičių piliakalnio šlaitas, į kurį veda pažintinis takas. Taku ir stačiausiose vietose įrengtais laipteliais kylant viršun už nugaros atsiveria vaizdas į medžiais apaugusį upelio slėnį. Tarsi atkartojantis sraunaus upelio vingius link šaltinio driekiasi medinių lentelių takas. Pakibęs virš vandens jis už kelių šimtų metrų priveda prie šaltinio. Kaip ir kiti šaltiniai, trykštantys vakariniame šlaite bei tekantys į Rytus, taip ir šis, sako turįs gydomųjų galių.

Pagal vieną iš versijų, Lopaičių piliakalnio viršuje XIII amžiuje galėjo stovėti Didžiojo Žemaičių kunigaikščio Vykinto pilis Tvarmenė, o šalia buvo senovės gyvenvietė. Čia galėjo lankytis ir karalius Mindaugas, kvietęs žemaičius jungtis prie Lietuvos. Jei čia tikrai stovėjo pilis, iš vienos pusės ji buvo apjuosta gilios daubos, o kitoje pusėje iš gynybinių bokštų buvo matomi neaprėpiami Žemaitijos toliai. Pavojų buvo galima pastebėti iš toli. Nereikia net pasilypėti aukščiau, kad aprėptum akimis nemažą dalį Žemaitijos.

Nuo piliakalnio pažintinis takas pasukęs į mišką nuveda iki apžvalgos aikštelės, iš kurios matomą kraštovaizdį ne kiekvienas apžvalgos bokštas įstengs parodyti. Visgi ne Žemaitijos peizažu ši vieta garsėja. Aplankytas piliakalnis yra tik dalis viso etnomitologinio komplekso, kurį galima pavadinti didžiausia Lietuvoje senąja šventykla po atviru dangumi. Daug surastos informacijos apie tai yra su prierašu „spėjama” ar „nėra patvirtinta”, tačiau dėl to smalsumas nesumažėja. Vien žinia, kad kalbama apie šventvietę, kuri čia galėjo būti įkurta prieš 7 tūkstančius metų, skamba įspūdingai. Dar visai neseniai atrastas dolmenas, akmenys su žmogaus paliktomis žymėmis ar žynių kapavietė privertė mokslininkus iš naujo ir visai kitaip pažvelgti į šią vietovę, po kurią dabar veda Lopaičių pažintinis takas.

Londono Metropoliteno universiteto dėstytojas Aivaras Citronsas piliakalnį ir šalia esančią Šventvietę vadina žemaitišku Stounhendžu. Einant Lopaičių pažintiniu taku galima rasti gydantį, vaisingumo, ar net norus pildantį akmenį. Tereikia atsivežti su savimi akmenuką ir padėjus ant norus pildančio akmens tikėtis savojo noro išsipildymo. Sako, turintys problemų žmonės čia atvyksta ne tik iš Lietuvos ar Europos, bet ir iš Amerikos žemyno. Kitapus upelio esančioje kalvoje galima rasti ir vienintelį Lietuvoje dolmeną. Tai stalo pavidalo akmenų sankaupa, kurią gamtatikiai statė maldų vietose ir ten, kur mirė ar buvo palaidotas žynys. Visai šalia galima pastebėti nedidelę taisyklingos formos daubą su kraštuose išdėliotais akmenimis. Spėjama, jog ši viena buvo naudojama religinėms apeigoms ar kaip primityvi observatorija. Skeptikai sako, kad akmenis galėjo sustumti melioratoriai, o duobę išmušti nukritęs meteoritas, tačiau kaip paaiškinti akmenų su ženklais ir su žmogaus veidu kilmę?

Matant visus šiuos mistiškai atrodančius akmenis ne taip jau keistai skamba ir filosofo I. Kanto pasakyti žodžiai, jog norint sužinoti pasaulio istoriją reikia išsaugoti Lietuvą. Tai susiję su tuo, jog į Žemaitiją krikščionybė atėjo vėliausiai, o pasak žemaičių legendas, padavimus ir mitus rinkusio E. Vekenstedo, pagonybė čia dar gyva. Viduramžiais už tokias mintis bet kas būtų sudegintas ant laužo, tačiau dabar su išlikusiais senojo tikėjimo reliktais susipažinti gali kiekvienas. Nuo objekto prie objekto su trumpais paaiškinimais vedantis Lopaičių pažintinis takas įrengtas abiejuose upelio krantuose, o gerai praminti tarai rodo, jog lietuviams protėvių palikimas rūpi.

Lankytojai sako, kad čia galima jausti gerą šios vietos aurą. Nieko keisto, nes mūsų protėviai šventvietėms sugebėdavo parinkti energetiškai stiprias vietas. Astrominerologas P. Ilgevičius drąsiai teigia, kad Lopaičiai yra unikali, viena iš mūsų planetą su kosmosu jungiančių vietų, kuriomis domisi ne tik mokslininkai, bet ir specialiosios tarnybos. Štai čia ir prasideda visa Žemės energetinių linijų teorija, kuri galėtų būti svariu šventvietės buvimą įrodančiu argumentu. Dabar jau ir man netrūksta motyvacijos skaityti mažomis raidėmis parašytą tekstą tako pradžioje. Skaitau atidžiai ir iki pabaigos, kadangi minčių pažintinis takas sukėlė daug.

Prasidėjęs nekaltu pasivaikščiojimu link piliakalnio Lopaičių pažintinis takas vėliau pasuka netikėta linkme. Akmuo su žmogaus atvaizdu, simboliais išmarginti ir tam tikra tvarka išdėlioti akmenys neatrodo atsitiktinumas. Kaip ir daug kas šiame take, kam mokslinio įrodymo dar stinga. Paradoksalu, tačiau susidaro įspūdis, jog nuolat besivystydama žmonija nebesupranta to, ką suprato mūsų protėviai.