Aplink Ilgio ežerą arba kuo kvepia Žemaitija?

Į Platelius atvažiavau po pietų bet be pietų. Reikėtų ką užkąsti, nes pėsčiųjų trasa „Aplink Ilgio ežerą” yra beveik 17 kilometrų ilgio, užtruksiu, kol apeisiu. Alkanam į kelią leisti nesinori, todėl sustojęs Platelių miestelio centre dairausi į maitinimo įstaigų duris. Ant vienų priklijuotas pranešimas, jog pradės dirbti birželio 15 d., prie kitų didelėmis raidėmis užrašyta „Nuomojama”. Trečia – ne tik be skiriamųjų, bet ir be gyvybės ženklų. Prisiminiau, jog yra dar viena užkandinė, bet atsidarius Google maps prie jos raudonuoja užrašas Permanently closed.

Prieš porą metų dviračiu važiuodamas aplink Platelių ežerą buvau sustojęs restorane „Le le Terasa“. Paliko gerą įspūdį. Jis tikrai dirba, bet iki jo – keli kilometrai. Prieš važiuodamas užeinu į maisto prekių parduotuvę. „Gal rasiu kokių užkandžių?“ – pagalvojau. Vaikštau, dairausi, bet nematau nieko, kuo norėčiau numalšinti alkio jausmą. Turbūt tai ir ant veido parašyta, nes priėjusi darbuotoja teiraujasi: „Ko jūs ieškote?“ „Nerandu Plateliuose, kur pavalgyti, tai ieškau ko nors valgomo čia“, – atsakau jai. „Tai gal submarino? Galime pašildyti“, – nuoširdžiai pasiūlo ji, bet aš jo nuoširdžiai nenoriu. Ir staiga žvilgtelėjusi į laikrodį, lyg ten būtų ne laikrodis, o kalendorius, sako: „Nuo šiandien jau dirba jachtklubas, ten ir kavinė yra.“

Informacija pasitvirtino – kavinė tikrai veikia. Viduje vyksta valymo ir ruošos darbai, o padavėja dar nespėjo gerai susipažinti su meniu. Atleistina, nes galima užsisakyti visko, kas yra meniu. Ne išimtis ir dienos sriuba. Valgau ją ir dairausi po pustuštę Platelių ežero pakrantę. Sezonui beveik pasiruošta: paplūdimio zona papildyta nauju smėliu, į vandenį nuleidžiama raudonai perdažyta gelbėtojų valtis, o ežere išnuomotais vandens dviračiais jau irstosi pavieniai poilsiautojai. Jachtklubo prieplauka pilna jachtų. Vėjo plaikstomi trosai daužosi į stiebus, taip dar labiau sustiprindami priešsezoninės ramybės atmosferą. Vasara prasidės po poros dienų.

Maistas Michelin žvaigždučių nevertas. To ir nesitikėjau, tačiau esu sotus ir jaučiuosi pasiruošęs žygiui aplink Ilgio ežerą. Jį pradedu prie Žemaitijos nacionalinio parko lankytojų centro. Gal reikėtų pradėti ne prie lankytojų centro, o jame, kaip kad kviečia daryti nacionalinio parko direkcija. Gal tada ir informacijos apie trasą turėčiau daugiau, nes lauke stovinčiuose stenduose apie tai neužsimenama. Neaptinku ir mėlynos spalvos gilių ženklinimo. Aiškumo suteikia iš Žemaitijos nacionalinio parko tinklapio parsisiųstas lankstinukas, kuriame ir maršrutas pavaizduotas, ir lankyti objektai pažymėti.

Pirmasis trasos objektas, kurį verta aplankyti, yra Platelių Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Nuo pat lankytojų centro matosi medinė varpinė, o iš karto už jos – suręsta iš tašytų rąstų, medinė Platelių bažnyčia. Verta pamatyti puošnius medinius altorius, todėl jei einant pro šalį durys atviros – būtinai užeikit. Prie bažnyčios yra automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje stovi ir mano automobilis.

Iš karto už bažnyčios matosi akmenine tvora aptvertas parkas – tai Platelių dvaro valdos. Jame nesunku pastebėti raganos uosį – neįprastai atrodantį medį. Pamenu jį iš pasivaikščiojimo vaikams skirtu pažintiniu taku „Giliuko ir Kaštoniuko kelionė Platelių parke„. Nesiūlau išklysti iš trasos ir leistis apžiūrinėti Platelių dvaro valdų, jos pakankamai didelės. Keli dvaro sodybos pastatai matosi ir kitoje gatvės pusėje.

Pasibaigus dvaro parko teritorijai prasideda Siberijos telmologinis draustinis. Jame stovi vienas populiariausių Žemaitijos nacionalinio parko lankytinų objektų – Siberijos apžvalgos bokštas. Jis nuo dviračių ir pėsčiųjų tako nutolęs apie 300 metrų. Bokštas pastatytas ant Cidabro kalno, o nuo jo viršaus matosi Platelių ir Beržoro ežerai, Siberijos pelkė. Šį malonumą galima patirti pradžioje arba pasilikti pabaigai, kadangi žiedinio maršruto pradžios ir pabaigos atkarpos sutampa.

Netoli šios vietos pagaliau pamatau ir pirmąją mėlyną gilę. O prie jos ir rodyklė nupiešta, jog reikia sukti dešinėn bei tęsti žygį žvyrkeliu. Juo galima nuvažiuoti iki dar vieno nacionalinio parko pėsčiųjų maršruto – Liepijų trasos. Tenka atsisveikinti su asfaltuotu taku, kuriuo važiuoti dviračiu patiko labiau nei eiti pėsčiomis. Prasideda tikras miškų labirintas. Per mišką einančią trasą taip pavadinau ne dėl klaidumo, bet dėl daugybės posūkių. Žvyrkelį keičia siauras miško kelias, kuris vėliau praplatėja ir veda tol, kol susikerta su žvyrkeliu. Suku kairėn ir dešinėn, po to kairėn ir vėl kairėn. Ir taip toliau. Nors ženklinimas retas, o mėlynos spalvos simboliai sunkiau pastebimi, iš trasos neišklydau nei karto.

Kelis kilometrus mišku vedanti trasa vingiuoja tarp sodybų ir pelkių. Tą pastebėjau tik grįžęs namo ir žvilgtelėjęs į žemėlapį. Ir iš karto tapo aišku, kodėl gaivinantis vėjelis visą laiką kvepėjo gailiais. Tas kvapas toli gražu patinka ne visiems, o ypač – kandims, bet man jis malonus. Tarp miškų yra tokia Velėnijos žemapelkė. Išskirtinė ji tuo, kad prie jos įrengtas vienas iš kelių trasoje esančių informacinių stendų. Kitas pelkes užuodžiau, bet nemačiau.

Artėjant prie trasos pusiaukelės pagaliau atsivėrė vaizdas į ežerą. Tai Ilgio ežeras, todėl ir trasa vadinasi „Aplink Ilgio ežerą„, nes juosia jį ratu. Bandau kitoje ežero pusėje pamatyti pakrantėje įrengtą paukščių stebėjimo vietą. Ten driekiasi dar vienas Žemaitijos nacionalinio parko pėsčiųjų maršrutas – Ilgio ežero trasa. Nors ežeras nėra labai didelis, kitame krante bokštelio neaptinku. Eidamas toliau ežero vaizdų jau nebematau, nes keliu vedanti trasa nutolsta.

Ilgai trukusi miško ramybė ir gailių kvapas baigiasi. Pasigirsta pravažiuojančių automobilių keliamas triukšmas o po to pasirodo ir pats kelias. Paskutinis pamatytas mėlynos gilės simbolis su rodykle rodo sukti link Platelių. Iki jų – apie 7 kilometrai asfaltuoto pėsčiųjų ir dviračių tako, visą laiką einančio palei kelią. Nebelieka miško gaivos. Eiti darosi karšta, o kojų padai leidžia suprasti, kad eiti natūralia danga jiems buvo kur kas maloniau.

Smagiau žingsniuoti kai pasirodo Platelių ežero, o vėliau ir Beržoro ežero vaizdai. Prie pastarojo įrengta didelė poilsiavietė, čia galima ir išsimaudyti. Netrūksta ir kaimo turizmo sodybų, siūlančių žemaitišką ramybę bei poilsį prie vandens.

Ties Beržoro ežeru prasideda ir to paties pavadinimo gyvenvietė. Tai senas gatvinis kaimas, kurio neįmanoma praeiti neatkreipus dėmesio į medinę bažnyčią, tokią pat seną kaip ir Platelių. Negalima nepajausti ir Beržore tvyrančio krapo, tik šį kartą jis ne gailių, o alyvų. Kvepiančiame bažnytkaimyje už alyvas daugiau dėmesio nusipelno prie kelio augantis bukas, kurį vietos gyventojas pasodino prieš 100 metų. Jis vadinamas Birškaus vardu, pagal medį pasodinusio šeimininko pavardę.

Kurį laiką trasa veda šaligatviu, o gyvenvietei baigiantis kerta kelią ir paskutinį kilometrą iki Platelių vėl einu asfaltuotu pėsčiųjų ir dviračių taku. Nors dviratininkų tik vienas kitas, dėl saugumo nuolat gręžiojuosi atgal. O gal geriau šią trasą įveikti važiuojant dviračiu? Miško keliai gana geri, o asfaltuotu taku riedėti vienas malonumas. Rinktis jums, kadangi maršrutas „Aplink Ilgio ežerą” yra ir pėsčiųjų ir dviračių trasa.