Aukštieji Tatrai: atrakcijos kalnuose ir šalia jų

Sakoma, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Vadovaujantis šiuo posakiu pažiūrėsim ką galima nuveikti kalnuose, kai tų kalnų „per akis” ir kojos nebelaiko arba tikrąja to žodžio prasme blogas oras. Čia jau visi turistinės informacijos centrai ir internetinės svetainės kaip susitarę rekomenduoja blogu oru lankytis urvuose. Kaip tik tą dieną, kai ne tik kalnų viršūnės, bet ir slėniai buvo paskendę tirštuose debesyse, patraukėm į urvus. Tiksliau į vieną – Belianska jaskyna urvą, nes netoliese yra ir dar vienas, tačiau jis niekuo neišsiskiriantis, o ir dydžiu nusileidžiantis pastarajam. Belianska urvas, esantis netoli Tatranska Kotlina gyvenvietės, buvo surastas 1881 metais, o po 15 metų buvo elektrifikuotas. Nors bendras urvo ilgis siekia 3017 metrų, turistams pritaikyta 1370 metrų ilgio atkarpa, kurią vedant gidui įveikiame per valandą.

Einantys į urvus ne pirmą kartą, ar prieš tai paklausę patarimų, apsirengia šilčiau, nes ten ištisus metus temperatūra siekia vos 5 – 6 laipsnius šilumos. Tokias sąlygas mėgsta šikšnosparniai, kurie suskrenda čia žiemoti. Dėl jų net būna urvas uždaromas. Labiau besidomintiems urvais vertėtų pasidomėti prieš ekskursiją, nes gidas kalba slovakiškai ir šiek tiek lenkiškai, o papasakoti angliškai nesivargino, nes be slovakų ir lenkų užsieniečiai buvome mes vieni. Bandant suprasti vieną kitą žodį ir dairantis aplink, labiausiai dėmesį traukia stalaktitai, stalagmitai ir povandeniniai ežeriukai.

Urve yra 6 salės ir kiekvienoje iš jų gidas stabteli bei kažką papasakoja. Kiek pavyksta suprasti, tai įvairūs faktai, pasakojimai apie stalagmitų ir stalaktitų susidarymą ir jų panašumą į gyvūnus. Urve lankytis pirmą kartą buvo kur kas įdomiau nei antrą, visa laimė, kad galėjau pažaisti su fotoaparatų. Tiesa, už galimybę pažaisti teko susimokėti 10 eurų.

Tiek internetinėje svetainėje, tiek informaciniame stende prie urvo parašyta, kad turistų grupės įleidžiamas kas valandą. Sezono metu esant blogam orui (o gal nuo to visai ir nepriklauso) grupės įleidžiamos kas 15 minučių, nes norinčių patekti į urvus begalės. Jau iš pat ryto susidaro eilė, o vėliau nuo urvo leidžiantis žemyn net gaila pasidaro iki kalno vidurio nusidriekusioje žmonių eilėje laukiančių lankytojų. Vargu ar visiems laukiantiems pavyks patekti, o dar kiek sutinkam tik lipančių į kalną. Galėtų apačioje informuoti turistus kas dedasi prie urvo, bet, matyt, neapsimoka, nes už automobilio stovėjimą apačioje renkamas 2,5 euro mokestis. Pasakytų, kad daug žmonių, apsisuks ir išvažiuos, ir atia 2,5 euro. Čia patarimas tik vienas – prie urvo reikia būti vėliausiai 10 valandą, nes priešingu atveju įspūdžiai urve vargu ar kompensuos eilėje sugadintus nervus.

Tatranska Lomnica miestelyje yra muziejus, kokio Lietuvoje neturime. Tai slidinėjimo muziejus, kuriame eksponatai ir informaciniai stendai supažindina su slidinėjimo istorija ir ne tik. Pasirodo, slidės visame pasaulyje išpopuliarėjo po to, kai norvegų arkties tyrinėtojas Nansenas 1888 metais su slidėmis apkeliavo aplink Grenlandiją.

Aukštuosiuose Tatruose slides išpopuliarino gydytojas Mikulaš Szontagh, kuris pats sirgdamas tuberkulioze apie 1873 m. įkūrė sanatorijomis garsėjusią Novy Smokovec gyvenvietę ir buvo pirmasis žmogus su slidėmis slidinėjęs Aukštuosiuose Tatruose.

Slidės ar, kitaip sakant, čiuožimas per sniegą palietė įvairias gyvenimo sritis.

Pradėjo populiarėti žiemos sporto šakos – kalnų ir lygumų slidinėjimas, čiuožimas, bobslėjus. Taip bobslėjaus bolidas atrodė 1908 m.

Muziejuje galima susipažinti su senovine slidžių ir pačiūžų gaminimo technologija, pamatyti kaip atrodydavo kalnų trobelės iš vidaus. Nedidelis, bet jaukus ir tvarkingas muziejus, kur už 3 eurus galima ne tik pasislėpti nuo lietaus, bet ir pamatyti kaip Tatruose žmonės prisitaikydavo gyventi ir judėti žiemą.

Netoli muziejaus galima išbandyti pramogą, kuri ypač populiari Anykščiuose – tai vasaros rogučių trasa. Nusileidimas už 3 eurus ir beveik jokių eilių. Tikras narkotikas vaikams.

Buvo smalsu išbandyti ir dar vieną pramogą Tatruose – kalnų kartingus. Tai toks važiuojantis įrenginys, kuris labiau panašus ne į kartingą, bet į bagį, su kuriuo nuo kalno riedama asfaltuotu ar žvyruotu keliuku. Tatranska Lomnica toks pasivažinėjimas su pasikėlimu į viršų kainuoja 16 eurų, bet yra viena būtina sąlyga – negali lyti ir kelio danga turi būti sausa. Būtent dėl neišpildytos paskutinės sąlygos ir nepavyko išbandyti šios atrakcijos.

Jei nedomina atrakcijos, galima pamaloninti kūną vandens procedūromis, nes Slovakija garsėja ne tik urvais, bet ir terminiais baseinais. Į vieną tokį baseinų kompleksą, esantį vos už keleto kilometrų nuo Aukštųjų Tatrų, atgaivinti pavargusių kojų nuvažiavome ir mes. Šalia Vrbov miestelio iš 2000 metrų gylio trykštantis 65 laipsnių karščio vanduo žinomas jau nuo antikos laikų. Dabar čia įsikūręs bene didžiausias Slovakijoje terminių baseinų kompleksas priimantis lankytojus ištisus metus.

Visi lauko baseinai pripildyti mineraliniu iš gelmių trykštančiu vandeniu, pasižyminčiu gydomuoju efektu. Maudynės padeda ir sergantiems širdies ligomis, ir turintiems problemų su nervų sistema, ir dar nuo gausybės negalavimų. Vienuose baseinuose vandens temperatūra 26 laipsniai, kituose – 38 laipsniai ir dar kartais tam tikrose vietose paburbuliuoja, bet ten pakliūti tikras laimės dalykas. Karštuose baseinuose žmonių knibždėte knibžda, nesvarbu, kad lauko temperatūra vasarą viršija 20 laipsnių šilumos. Pilni ne tik baseinai, kurių gal 10 yra, bet ir visos pievelės nugultos, nekalbant jau apie visus užimtus gultus prie baseinų. Populiarūs tie terminiai baseinai, o pagal kalbą galima suprasti, kad bent pusė lankytojų – turistai. Suaugusiam 4 valandų pliuškenimasis atseina 11,5 euro, nepigu, tai visa laimė, kad 4 asmenų šeimai šeimos bilietas su nuolaida galioja. Už sutaupytus pinigus vaikams tatuiruotės išėjo.

Kad kelionė kiek galima įvairesnė būtų dar ir kultūrinę programą pasidarėm – aplankėm nedaug nuo Tatrų nutolusį Kežmarok miestelį. Nors rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1251 metais, jis yra kur kas senesnis. O turistus jis traukia į UNESCO paveldo sąrašą įtraukta medine bažnyčia, senamiesčiu ir pilimi. Kadangi dangus tą dieną buvo ne itin draugiškas ir reguliariai žemę palaistydavo stipriu lietumi, iki bažnyčios nenuėjom. Teko tenkintis senamiesčio pašonėje nuo karo laikų užsilikusiu tanku-paminklu.

Iš karto už šio paminklo prasideda renesanso stiliaus Kežmaroko pilies sienos. Užsukti į vidų nevilioja, o ir pati pilis neatrodo labai išvaizdžiai.

Nenorėdami permirkti kiaurai, apsukame nedidelį ratuką Kežmaroko senamiestyje, kur pagrindinė akmenimis grįsta gatvelė jungia pilį ir rotušę. Ne vieną amžių skaičiuojančius ir lygiagrečiai gatvei stovinius restauruotus senus namus tarpais keičia ne tokie seni, net apleisti ir negyvenami pastatai.

Tarsi pasimetusios tarp viduramžių ir šių laikų bei primenančios sovietmečio parduotuves su grotuotais langais ir ranka rašytais skelbimais, pirkėjus vilioja vietinės reikšmės parduotuvėlės. Kontrastingas senamiestis ir kontrastai matosi plika akimi.

Visgi tokiu oru vaikščioti po miestą ne pati geriausia mintis. Šalta, šlapia ir vaikams neįdomu, todėl užsukam į slovakišką nacionalinį restoraną Koliba paskanauti ko nors slovakiško. Tai lietuviškos Bernelių užeigos slovakiški analogai Tatruose, kurie taip pat įsikūrę mediniuose pastatuose, kurių interjere dominuoja medis ir nacionaliniai elementai ir kurių meniu patiks nerikuoti nebijantiems ir nacionalinės virtuvės įpatumus pabandyti mėgastantiems turistams.

Keptas sūris, kniedlikai, mėsa įvyniota į bulvinį blyną ar česnakinė sriuba yra turbūt patys populiariausi turistų užsakomi nacionaliniai patiekalai. Dar ir alų reikėtų paminėti, tik Slovakijoje galioja 0 promilių riba, todėl net ir alaus išgėrus geriau už vairo nesėsti. Ir jei apsistojus apartamentuose yra galimybė užsisakyti pusryčius ir vakarienę (ypač vakarienę), tai tą verta padaryti. Nei pagal skonį, nei pagal kainą, nei pagal porcijų dydį jos restoranas neatstos namuose ruošto maisto. O gal čia tik mums taip pasisekė?

Kaip po sočios slovakiškos vakarienės nesinori niekur eiti ar važiuoti, taip ir šiam pasakojimui maisto tema pabaigai pats tas. O vakarienės Tatruose sočios, ir ne tik vakarienės. Belieka tik stebėtis kaip už kelis eurus jie sugeba paruošti tokį kalną maisto kiekvienam turistui? Lygiai tai pat stebina kaip už kelis eurus galima susirasti netgi labai padorią nakvynę? Taip ir lieka neatsakytas klausimas, ar čia kalta lietuvių verslo kultūra, jog jie nori iš vieno kliento uždirbti 4 kartus daugiau nei to užtenka slovakams? Ar valdžia priėmusi tokius įstatymus, kad suteikiant paslaugas taip laisvai ir taip pigiai kaip Slovakijoje, sumokėjus visus mokesčius tektų bankrotuoti?