„Čia biškį nugersime, kol arkliai pailsės ir važiuosime tolyn“

Panašiai tomis dienomis, kai dalis Lietuvos gyventojų manė sulaukę „kažko įspūdingo” ir vien per Lidl parduotuvių atidarymą stojo į kilometrines eiles, vingiuojančias aplink automobilių stovėjimo aikšteles (tarsi nebyliai pritardami Lidl Facebook socialiniame tinkle skleidžiamam šūkiui „taip gyventi verta”), patraukiau į Čiobiškį. Čiobiškis įsikūręs prie Neris ir Musės upių santakos, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Jonavos. Šiandien miestelį svarbiausi keliai aplenkia, nors anksčiau Čiobiškis buvo prie svarbių sausumos ir vandens kelių, jungiančių Kauną, Jonavą, Kernavę, Vilnių. Net legenda apie miestelio pavadinimą teigia, kad kadaise čia stovėjusi smuklė, o keliaujantys sakydavo „Čia biškį nugersime, kol arkliai pailsės ir važiuosime tolyn“ – nuo to ir kilo Čiobiškio pavadinimas. Maža to, savo laiku Čiobiškiui net Magdeburgo teisės buvo suteiktos, bet ilgainiui jis tapo provincija. Kad žmonės čia gyveno nuo seno byloja prie pušyno esantis ir IX – XII a. datuojamas Čiobiškio pilkapynas.

Pačioje Neries  ir Musės santakoje XVIII a. rūmus pasistatė dvarininkai Šveikauskai, o nuo 1794 metų dvaras priklausė Pilsudskių giminei. Dvaras įdomus vien jau tuo, kad projektavo jį pats Laurynas Gucevičius. Ieškant informacijos apie Čiobiškį internete dažnai aptinkama citata iš Tiškevičiaus knygos „Neris ir jos krantai”, parašytos po 1857 m. ekspedicijos Nerimi: „Čiobiškis yra žemvaldžio Pilsudskio dvarelis. […] Neries krante senų medžių ir sodų žalumoje baltavo jo mūro rūmai, švytėjo ilgais šiltnamiais palei Neries krantą. Prie rūmų bolavo ir grakšti bažnytėlė, nors nedidelė, ką tik baigta statyti. Gyvenamieji rūmai yra vieni iš tų retų ir puikių trobesių, kurių taip maža beaptinkame mūsų šalyje. Nė neklausk, pagal kieno planą jie statyti. Drąsios jų proporcijos ir dailūs kontūrai rodo Gucevičiaus architektūros meną.”

Dvaras Pilsudskiams priklausė iki Nepriklausomybės laikų, kol atitekusiame valstybei buvo įkurta vaikų prieglauda. Po II pasaulinio karo čia veikė mokykla – internatas, dar vėliau – specialioji vaikų auklėjimo mokykla, kuri „garsino” Čiobiškį ne pačiu geriausiu vardu. Dabar teritorija aplink dvarą prižiūrima geriau nei dvaro teritorijoje, į kurią galima žvilgtelti pro užrakintus vartus. Dabar tai privati teritorija, nes dvaras 2015 m. buvo privatizuotas.

Kiek aukščiau dvaro ant Neris upės šlaito stovi balta Čiobiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Pradėta statyti dvarininkės Šveikauskienės 1810 metais ji buvo baigta jau Čiobiškį nusipirkus Pilsudskiams. Gali būti, kad ir prie šios bažnyčios statybos ranką buvo pridėjęs Gucevičius.

Važiuojant per Čiobiškį dėmesį atkreipia dar vienas baltas statinys, tai Dariaus ir Girėno tiltas per Musės upę. Baltas, arkinis, gelžbetoninis tiltas pastatytas 1933 m, pavadintas Dariaus ir Girėno vardu yra įtrauktas LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Prie pat tilto stovi neveikiantis vieno aukšto medinis vandens malūnas. Musė – srauni ir vandeninga upė, todėl malūnui ši vieta tiko. Netoliese malūnų nebuvo, todėl norinčių susimalti miltus netrūkdavo ne tik Nepriklausomos Lietuvos laikais, bet ir sovietmečiu. Sako, žmonės net kelias dienas eilėje turėdavo laukti. Po Nepriklausomybės atgavimo malūnas dirbo vis mažiau, kol visai nesustojo, o senų įrengimų pasižiūrėti buvo atvežami moksleiviai.

Beklaidžiojant po Čiobiškį negalima nepastebėti šalia sankryžos prie kapinių stovinčios skulptūros. Pavadinau skulptūra, nors iš pirmo žvilgsnio tai kiek aptrupėjęs statinys, kuris tarsi rėkte rėkia, jog atsiradęs jis sovietiniais laikais. Neapsirikau, tai tikrai skulptūra ir pastatyta ji buvo 1985 m, kai Čiobiškis gyvenviečių tvarkymo konkurse Lietuvoje užėmė antrą vietą. Pasikvietė kolūkio pirmininkas tada dar jauną architektą Kęstutį Lupeikį, kad suderintai ir prasmingai gyvenvietės erdves užpildytų. Viena iš erdvių buvo šioje vietoje, kur vienoje gatvės pusėje – kapinės, kitoje – tuomet veikusi kavinė, kur didžiausios linksmybės vykdavo. Jaunasis architektas sumąstė, kad kuriniu reikia pasakyti „Žmogau, besilinksmindamas visada prisimink, kad esi šioje žemėje laikinas ir tavo vieta – ten.”, bet sovietiniais laikais tai buvo per daug drastiška. Nutarta pastatyti abstrakciją, kurioje žinant mintį galima įžvelgti žmogų.

Kartais net nesitiki kokias istorijas slepia iš pažiūros nieko verti objektai. Dar vienas toks objektas stovi prie autobusų stotelės, kur tas pats architektas sukūrė krypčių rodyklę, kuri turėjo nebūti panaši į kelio ženklą.

Čiobiškis ir šiandien atrodo pakankamai kultūringa ir tvarkinga gyvenvietė. Teigiamai nustebino prie dvaro teritorijos sovietinių daugiabučių pašonėje gražiai sutvarkyta teritorija su įrengta vaikų žaidimo aikštele. Visa tai padaryta ne be ES pagalbos, bet svarbiausia, kad Čiobiškis tiek sovietiniais laikais, tiek ir šiandien stengiasi tvarkytis ir būti jaukus tiek vietiniams, tiek svečiams.

Nuo čia iki Neries veda žvyruotas takelis, kur šiek tiek apleisto dvaro pašonėje įrengtas takas, pastatyti suoliukai, netgi persirengimo kabinos yra. Neatsispyriau neišsimaudęs.

Grįžtant prie šalia stovinčių daugiabučių, reikia paminėti, kad viename jų gyvena tautodailininkas Malinauskas, kuris greta skulptūrų parką įrengė, kurį Malinauskų taku pavadino. Kiek netikėtai Čiobiškis visokių įdomybių gausa pasitiko, todėl šiuo taku pasivaikščioti pritrūko laiko.

O pabaigai pasilikau tai, kuo Čiobiškis bene garsiausias šiandien, tai upės srove varomas Čiobiškio keltas per Nerį. Važiuojant nuo Kernavės, dar neprivažiavus Čiobiškio stovi rodyklė į Kaišiadorius, būtent į juos norint nuvažiuoti reikia persikelti per Nerį.

Apie persikėlimą per Nerį ties Čiobiškiu rašoma jau XIX a. dokumentuose. Manoma, kad 1831 m. sukilimo metu čia kėlėsi gen. D. Chlopovskio vadovaujama sukilėlių kariuomenė, 1863 m. kėlėsi besitraukiantis sukilėlių būrys, vadovaujamas Visloncho. Sukilėliai keltą sudegino, o 1912m. carinė valdžia vietoje kelto nutarė pastatyti tiltą. Tiltas po kelių metų buvo susprogdintas, po to vėl atstatytas, kol vėl nesugriuvo. 1923 m. du kaimynai gavo leidimą ir įrengė Čiobiškio keltą, kuris veikia dar iš šiandien. Jau trečia keltą eksploatuojančios šeimos karta nuo gegužės iki lapkričio kelia per Nerį pėsčius ir važiuojančius. Už žmogų po eurą, už mašiną po keturis reikia sumokėti, nesvarbu, keliesi dėl reikalo, ar dėl pramogos. Kelte dirbančios merginos sako, kad tokių yra 50/50. Tai vienintelis tokio tipo keltas Lietuvoje, todėl važiuojant pro šalį jo nepamatyti tiesiog nuodėmė. Dar geriau ir pasinaudoti, juk tai funkcionuojantis unikalus Lietuvos technikos paminklas.