Tylos! Čia paukščių namai

Jei keliauti vadovaujantis įdomiosios geografijos nuorodomis, tai Žuvintą reikėtų aplankyti kaip patį sekliausią ežerą Lietuvoje. Giliausia jo vieta yra 3 metrų gylio, o vidutinis gylis siekia vos 0,6 metro. Net išsimaudyti sunkiai pavyktų, tačiau to ir negalima daryti, kadangi šis vandens telkinys įtrauktas į griežtai saugomų teritorijų sąrašą. Dėl savo seklumo ir aplink telkšančių pelkių Žuvintas yra tapęs paukščių karalyste. Žuvinto rezervate priskaičiuojama apie 240 paukščių rūšių, tarp kurių yra ir vienas rečiausių Europos giesmininkų – meldinė nendrinukė. Be profesionalo pagalbos kiek naivu tikėtis pamatyti daug paukščių, tačiau vis tiek keliauju link Žuvinto, kurio pakrantėje yra neseniai atnaujintas Žuvinto ežero gamtos takas.

Iš įspėjamųjų užrašų matyti, jog šis takas yra vienintelė vieta rezervate, kur leidžiama vaikščioti lankytojams neturint leidimo. Tik nuo 8 iki 20 valandos ir nekeliant triukšmo, todėl lojančių augintinių į šią vietą geriau nesivežti. Jau pačioje automobilių stovėjimo aikštelėje įrengti informaciniai stendai apie Žuvinto rezervato istoriją, jo vertę. Galima būtų sakyti, kad nuo čia ir prasideda Žuvinto ežero gamtos takas, kurio ženklinimas ragina keliauti link lankytojų centro. Jis visai šalia ir jį priėjus atsiveria vaizdas į ežerą. Pro lankytojų centro stiklines duris galima įžiūrėti rezervatui skirtą ekspoziciją, o ant pastato įrengtoje terasoje stovi teleskopai. Nuo ten atsiveria dar geresnis vaizdas į Žuvintą, o kartu ir puikios sąlygos stebėti paukščius.

Pasuku link ežero, tačiau skaldele grįstas takas nesuteikia progos prieiti prie vandens, jis veda tiesiai ant medinio tako, . Šis, besitęsdamas palei nendryno pakraštį, baigiasi nedidelėje aikštelėje, kurioje kartu su suoliuku stovi stendas su Tado Ivanausko žodžiais „Nepaprastai turtinga Žuvinto ežero ir jo apylinkių augalija ir gyvūnija, neturinti kito pavyzdžio Lietuvoje, verta to, kad būtų išsaugota.” Tokie gamtininko žodžiai nenuėjo vėjais ir būtent jo iniciatyva 1937 metais buvo įsteigtas Žuvinto gamtinis rezervatas, pirmoji saugoma teritorija Lietuvoje. Greičiausiai ne visiems vietiniams tai patiko, kadangi ežeras buvo nusavintas iš privačių asmenų ir kilometro atstumu aplink jį uždrausta medžioti paukščius ir žvėris.

Dabar Žuvinto ežeras su jį supančiomis pelkėmis saugomas ne tik Lietuvos mastu. 2011 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO programą „Žmogus ir biosfera”. Einant taku, kurį iš abiejų pusių supa nendrynai, akivaizdų unikalumą pastebėti sunku. Ko gero tai turėtų būti paukščiai, kuriems stebėti, ar kurių klausytis dabar nėra tinkamiausias metas. Visai kitokia situacija turėtų būti paukščių migracijos metu, kai Žuvinte apsistoja tūkstantiniai paukščių būriai. Paukščių stebėjimui tiktų ir ankstus rytas, kada paukščiai būna aktyviausi, bet formaliai to padaryti neįmanoma dėl nustatytų lankymosi take valandų.

Žuvinto ežero gamtos tako, kurio ilgis siekia 400 metrų, pabaigoje stovi apžvalgos bokštelis, o jo pagrindinė paskirtis – paukščių stebėjimas. Tą patvirtina ir įstiklintame antrame aukšte įrengti informaciniai stendai apie paukščius. Pakeliui link bokštelio stovintys stendai irgi apie paukščius. Nieko nuostabaus, juk čia paukščių karalystė. Visgi neturint pakankamai žinių ir be profesionalo pagalbos pasivaikščiojimas šiuo gamtos taku bus daugiau susipažinimas su paukščių karalyste, bet ne su pačiais paukščiais. Situaciją taisyti jau per vėlu – lankytojų centras baigia darbą. Važiuodamas atgal galvoju, jog įdomesnis ir prasmingesnis apsilankymas būtų pradedant pažintį su Žuvintu nuo lankytojų centro. Čia ne piliakalnis, nuo kurio galima pasigėrėti atsiveriančia panorama, čia paukščių karalystė, kurios visas įdomumas yra būtent nematoma jos pusė. Nematoma, kol kas nors nepataria ir neparodo kaip akies krašteliu žvilgtelti į paslaptingą paukščių gyvenimą.