Kur ežiukai po padu ir pelkė iki juosmens

Prieš kelis dešimtmečius basų kojų takų nebuvo. Kam jie tada galėjo būti įdomūs kai dalis gyvenimo buvo basa? Atsikeli ryte ir basas leki į kiemą, per pievą ar paupiais. Šiek tiek duria, gelia ir kartais skauda, tačiau tokie nepatogumai vaikams nė motais. Kiek kartų kraujas bėgo įsipjovus į stiklą, kiek kartų nuo sumušimo kojos buvo pamėlusios ar net ištinusios nuo primintos bitės ar vapsvos. Teko iš kojos ir įsisiurbusią dėlę traukti, tačiau nuo vaikščiojimo basomis tai neatbaidė. Dūrė, bet buvo smagu.

Duria ir smagu ir dabar, tačiau gerokai rečiau nei anksčiau. Evoliucija padovanojo tokią patogią avalynę, kad be jos negalim nei žingsnio žengti. Komfortas mus apgaubė nuo galvos iki kojų ir vaikščiojimas basomis tapo ne gyvenimo dalimi, bet pramoga ar procedūra. O kaip kitaip pavadinti, jei tokia veikla yra ir smagi, ir sveika? Aišku, ir mokama, juk reikia nemažai darbo ir lėšų įdėti, kad pasaulį išvystų basų kojų takas. Vienas pirmųjų, o gal ir pats pirmas, basų kojų takas Lietuvoje atsirado netoli Jonavos. Survilų sodybos Basakojų takas yra ne tik pirmasis, bet ir ilgiausias toks takas Lietuvoje, todėl galima tikėtis rimtų iššūkių.

Ant Šveicarijos tvenkinio kranto įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje Basakojų takas atviras visomis dienomis nuo 10 iki 20 valandos. Iki sodybos atvedęs keliukas baigiasi automobilių stovėjimo aikštelėje, o greta stovinčiame namelyje parduodami bilietai. Už vaikščiojimą basomis čia teks susimokėti ir suaugusiems, ir vaikams, tačiau vėliau galima pasilikti sodybos teritorijoje ir išsimaudyti tvenkinyje. Aplinka atrodo išpuoselėta, yra ir daugiau pramogų, todėl Basakojų takas gali būti tik pramogų pradžia.

Sveikatą, žvalumą ir daugelio žmogaus organų stimuliavimą skatinanti procedūra prasideda čia pat. Žengti reikia pro medinę arką su išpjaustytomis pėdomis bei trumpiausiu kada nors matytu motyvaciniu užrašu „liko 2km”. Kuo jautresni padai, tuo stipresnis bus suvokimas, koks tai atstumas yra tie 2 kilometrai. Geriausiai būtų apie tai negalvoti, tačiau po keliasdešimties metrų padai pradeda degte degti. Ežiukais po padu vadinami kankorėžiai puikiai atlieka savo funkciją, o itin dygios plastikinės detalės, pritvirtintos prie lentų, priverčia balansuoti ties pakantumo riba. Šimtas ar du šimtai metrų tokių išbandymų ir tektų kelti rankas aukštyn, bet šeimininkai nėra sadistai ir pakaitomis įrengė dygesnius bei malonesnius paviršius.

Ėjimas į žemę sukaltais ar horizontaliai pritvirtintais mediniais buomais, įvairaus stambumo akmenukais ir smėliu leidžia apčiuopti skirtingus paviršius bei kartu pajusti skirtingus potyrius. Vietomis svarbiau ne padų dirginimas, o pusiausvyros laikymas ir koordinacija, tačiau nelauktai priešais atsiradusi dygių plastiko detalių atkarpa vėl priverčia dėmesį sutelkti į padus. Visgi jautrių padų turėtojams suteikiama šiokia tokia malonė – galima pasirinkti maršrutą „atsargiems” ar apėjimus aplink pelkes.

Už puskilometrio Basakojų takas neria į mišką ir išbandymai tęsiasi jame. Stendas siūlo atkreipti dėmesį į gyvūnus ir paukščius, kuriuos galima čia sutikti ar išgirsti. Vargu ar tai įmanoma, nes vieninteliai girdimi garsai tai einančiųjų taku nuostabos šūksniai, dejonės ir net keiksmai. Miške Basakojų takas jau kitoks nei pradžioje ir didelis emocijų proveržis nebestebina. Ypač toje vietoje, kur kaip kelrodis nutiesta virvė rodo kelią per pelkę.

Turintiems lakią vaizduotę reikėtų kuo greičiau ją išjungti ir nebandyti įsivaizduoti į ką sminga kojos. O jos sminga giliai, vanduo iš pradžių pasiekia kauliukus, kelius ir tai dar ne viskas. Po vandeniu tenka eiti tarsi iškastu stačiašlaičiu grioviu, kurio gylis vietomis siekia metrą, o gal ir dar daugiau. Basakojų takas pavirsta pelkės taku ir paskęsta paskutinės viltys išsaugoti švarius rūbus. Nutiesta virvė padeda nepargriūti, bet ne visiems. Tada jau nesvarbu, kad vanduo šaltas, o veidas ir rankos purvini, prasiveržusios emocijos išlaisvina nuo susireikšminimo ir jūra tampa iki kelių.

Po keleto posūkių po kojomis vėl pasijaučia žemė. Paviršiai, per kuriuos tenka eiti, čia nėra tokie pikti, todėl galima pasidairyti ir į miške įrengtas dekoracijas. Liko 1 kilometras – toks ženklas dar labiau motyvuoja, tačiau naivu tikėtis, jog rimtų iššūkių jau nebebus. Sekanti pelkė – vos už 100 metrų. Dar didesnė ir gilesnė, su duobėmis ir po vandeniu išsiraizgiusiomis medžių šaknimis, todėl kaip dirbant sunkų darbą pradeda tekėti prakaitas. Geras grobis uodams, sparvoms ir musytėms, todėl iki pusės panirusį į pelkę kūną ore lydi debesis kraujasiurbių. Net nežinau kur blogiau – po vandeniu ar virš vandens? Pelkė, atrodo, niekada nesibaigs.

Po pelkės kojos visiškai juodos nuo durpių ir purvo mišinio, o maudymosi šortai kiaurai permirkę. Jei tako pradžioje su tokiais šortais atrodžiau juokingai, tai dabar labiau juoktis norėjosi iš tų, kurie tikėjosi tik dygių paviršių. Basakojų tako pavadinimas šiam kliūčių ruožui atrodo pernelyg mandagus ir švelnus. Einant link pabaigos vėl laukia medinių lentų, akmenukų ir padangų atkarpos bei dar vieni ežiukai po padu. Čia dar didelis klausimas, kas šiame take sukelia daugiau emocijų – basų kojų atkarpos ar pelkės etapai? Tai tarsi dvi gydomosios procedūros – pėdų refleksoterapija ir purvo vonia vienoje vietoje ir vienu metu.

„Basų kojų takas tai ypatinga proga iš labai arti, per savo kojų padus, pajausti tiesioginį ryšį su gamta.” – tokį užrašą ant namelio perskaitau plaudamasis kojas. Tik man pasirodė, kad tas ryšys stipresnis buvo ne kai ežiukai padus kuteno, bet kuomet iki pusės paniręs į pelkę žingsnis po žingsnio yriausi į priekį. Ne tako ilgis, o šios atkarpos per pelkes išskiria Survilų sodybos basakojų taką iš visų kitų. Nepamiršk pakaitinių rūbų bei laikykis maršruto ir tiesioginis ryšys su gamta tau garantuotas.