
Stengiuosi, kad tinklaraštyje esantis pažintinių takų katalogas būtų aktualus. Periodiškai peržiūriu į jį įtrauktus takus ir atnaujinu informaciją (tiek, kiek jos turiu). Tai darydamas beveik visada sustoju ties puslapiu „Sakiškių parkeliai“. Vis pagalvoju – palikti ar trinti? Ir vis palieku su mintimi: peržiūrėsiu vėliau. Šį kartą nusprendžiau ryžtis – nuvažiuoti į vietą ir pažiūrėti, kaip laikosi už ES pinigus įrengti rekreaciniai objektai.
O laikosi jie, kaip čia pasakius, kažkaip. Sunku rasti tinkamą žodį: vargsta, egzistuoja, sensta ar nyksta, bet tikrai neklesti. Parkeliai, kuriuose takai suformuoti ant natūralaus grunto, atrodo visai neblogai. Kiti, su medinių lentų takais, jau yra avarinės būklės arba artėja prie jos. Vienas išsilaikęs geriau – gal todėl, kad įrengtas vėliau, o gal tiesiog turi, kas jį prižiūri? Panašu, kad pavėsinės su laužavietėmis vis dar tarnauja pagal paskirtį, o štai bokšteliai ir laipiojimui skirti statiniai akivaizdžiai pavojingi. Vis dar nemažai lentelių (kai kurios net atrodo naujos), raginančių elgtis kultūringai, nešiukšlinti ir netriukšmauti. Tačiau įspėjimų, kad vaikščioti supuvusiais ir slidžiais lentų takais ar lipti į vos stovinčius bokštelius pavojinga, nėra. Neberadau ir anksčiau matytų didelių medinių skulptūrų.
Šįkart apsispręsti nesunku. Sakiškių parkeliai tikrai nėra takai, verti dėmesio, ar vieta, kur rekomenduočiau nuvažiuoti tiesiog pasivaikščioti. Aplinkiniams gyventojams jie ir toliau gali būti vieta laisvalaikiui, tačiau Lietuvos mastu jie nereikšmingi. Todėl lengva ranka šalinu juos iš pažintinių takų katalogo. Mano atmintyje jie liks kaip valstybės neūkiškumo, naudojant ES pinigus, pavyzdys. Lankykitės tuose takuose ir pėsčiųjų maršrutuose, iš kurių parsivešite ką nors naujo pamatę ar sužinoję. Rinktis tikrai yra iš ko.
Jei vis dėlto ten užsuksite, į bokštelius nelipkite, o lentų takais eikite itin atsargiai – dalis jų supuvę ir slidūs.
Nemenčinės miškuose ties Miškonimis ir Sakiškėmis buvo įrengti keli nedideli takai, dar vadinami Sakiškių parkeliais. Daugumoje jų maršrutas driekėsi medinių lentelių takais, kituose – sutankinto grunto danga. Žiediniai takeliai buvo nuo 400 iki 800 metrų ilgio, prie jų pastatytos pavėsinės, įrengtos laužavietės, vaikų žaidimo zonos.
Daugiausia dėmesio sulaukdavo medžio skulptūros – miško žvėrys, paukščiai, pasakų personažai. Zamečkavo skulptūrų take prie jų stovėjo stendukai su kūrinių citatomis. Parkeliai vienas nuo kito nutolę, nuorodų keliuose nebuvo, todėl surasti juos galėjo nebent vietiniai ar grybautojai.
Kai pirmą kartą juos aplankiau, įspūdis buvo neblogas – šviesus miškas, tvarkingi takai, patraukliai atrodančios skulptūros. Tačiau jau tada įraše „Kodėl Europos investicijos slepiasi Lietuvos miškuose?“ klausiau: praeis keli ar keliolika metų – ir kas liks iš tų medžio dirbinių? Atsakymą dabar jau žinau.






































