Kalvarija – miestas, netekęs gražiausių fasadų

Trobiai – kavinė Kalvarijoje, kurioje grįžtant iš užsienio kelis kartus buvau sustojęs pavalgyti. Tuomet pagrindinis kelias į Lenkiją dar vedė pro šį miestą. Nutiesus naują kelią Kalvarija išsivadavo nuo didžiulio automobilių srauto, tačiau iš to išlošė ne visi. Šiandien Trobių kavinei atėjo sunkūs laikai ir tam, ko gero, įtakos turėjo sumažėjęs eismas. Šiandien, stovėdamas ir žiūrėdamas į virš užrakintų durų įrengtą iškabą, galvoju ne apie meniu, bet apie Kalvarijos istoriją, prasidėjusią nuo Trobių.

XVII amžiuje, bėgdami nuo karų su Rusija ir Švedija, atklydę į čia plytėjusias girias apsigyveno žmonės. Taip atsirado Trobių kaimas, pavadintas vienos iš pirmųjų čia apsistojusių šeimų vardu. Nors virš iškabos iškalta 1655 metų data, Trobiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1660 metais. Neilgai trukus aplinkiniams kaimams valdyti buvo įkurtas Kalvarijos dvaras. Kartu su dvaru augantis kaimas kurį laiką buvo vadinamas dvigubu pavadinimu – Trobiai-Kalvarija, tačiau ilgainiui liko tik Kalvarija.

Trobių kaimas ne tik pervadintas į Kalvariją, bet ir iššaugo į miestelį. Dar vėliau tapo miestu. Galiausiai buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Miestas augo neaisant to, kad per daugiau nei 100 metų jis priklausė tai LDK, tai Prūsijai, vėliau – Varšuvos kunigaikštystei ir Rusijos imperijai. Kalvarijos klestėjimui labiausiai sutrukdė karai. Per ją žygiavo Napoleono armija, ėjo fronto linija Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metais. Ir net ne kartą. Miestas buvo sprogdinamas ir griaunamas o paskutinį niokojimą patyrė nuo atsitraukiančios vokiečių armijos. Kalvarija buvo beveik sulyginta su žeme.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kalvarijoje gyveno virš 10 tūkstančių gyventojų. Čia veikė 139 krautuvės, fabrikuose ir dirbtuvėse buvo gaminama įvairi produkcija. Pramonė ir prekyba klestėjo žydų dėka, kurių Kalvarijoje buvo apie 80%. Laikui bėgant dalis jų emigravo, dalis po Pirmojo pasaulinio karo pasitraukė į mažiau nuniokutus miestus, o Antrojo pasaulinio karo metu sušaudyti paskutiniai 1000 čia gyvenusių žydų. Apie buvusią gausią jų bendruomenę byloja išlikęs vienintelis toks Lietuvoje 3 sinagogų kompleksas su vasarine sinagoga, žiemine sinagoga ir Talmudo namais.

Kalvarijoje išlikę ir dar vienos konfesijos – evangelikų liuteronų maldos namai. 1828 metais buvo leista mieste vietoje sandėlio statyti liuteronų bažnyčią, tačiau darbus sustabdė „krakosmetis”. Taip vadintas 1830 metais prasidėjęs sukilimas, kuriam pasibaigus pastatyta bažnyčia buvo pašventinta. Daug kartų esu girdėjęs, o kartais gal net ir pats vartojęs, išsireiškimą „nuo krakosmečio laikų”. Net nepagalvodavau, kokia šio išsireiškimo reikšmė. Pasirodo, krakus reiškia krokuvietį, Varšuvos kunigaikštystės Lenkijos lengvosios kavalerijos karį, dalyvavusį sukilime. To pasekoje sukilimas gavo „krakosmečio ” pavadinimą. Taigi, liuteronų bažnyčia Kalvarijoje stovi nuo krakosmečio laikų.

Stovi Kalvarijoje ir katalikų bažnyčia. Iš pradžių ji buvo medinė, kai gyvenvietė dar vadinosi Trobių kaimu. Vėliau vietoje medinių išdygo mūriniai maldos namai. Dabartinį vaizdą jie įgavo ne iš karto, o tada, kai praeito šimtmečio pradžioje buvo pristatytos papildomos navos ir nauji bokštai. Bažnyčia gražėjo, tačiau augo įtampa tarp tikinčiųjų. Kas antrą sekmadienį bažnyčioje pradėjus giedoti lietuviškai tuo labai nepatenkinti buvo lenkakalbiai vietos gyventojai. Neretai po pamaldų vykdavo muštynės. Išėję iš bažnyčios vyrai stverdavo lazdas, o moterys sprukdavo pro vartus. Prie lietuvių kalbos skleidimo prisidėjo Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Jis 1898 metais šioje bažnyčioje aukojo šventas mišias ir sakė lietuviškus pamokslus.

Prie pat bažnyčios nuo seno buvo turgaus aikštė, o absoliuti dauguma aplink aikštę stovėjusių pastatų priklausė žydams. Net ir palei šventoriaus sieną driekėsi visa eilė parduotuvėlių, tačiau jos neišliko. Tik vienoje ar kitoje vietoje dabar galima pamatyti išlikusių pavienius senus raudono mūro fasadus. Nedaug jų išliko. Po karo Kalvarijos dydis bei svarba sumenko ir miestas nebeatgavo prieš tai turėto vaizdo. Gal todėl iš pirmo žvilgsnio jis atorodo šiek tiek beveidis.

Grožio ir žaismingumo galima išvysti kitoje bažnyčios pusėje. Ten, Sakralių skulptūrų parko pakraštyje, akį džiugina pirmasis gatvės meno kūrinys Kalvarijoje. Santūrus, ramūs, bet gražus ir šiuolaikiškas šio miesto akcentas.

Klestėjimo laikotarpiu Kalvarijoje buvo pastatyta ligoninė, kuri tuo metu buvo moderniausia Suvalkų gubernijoje. Netoli Sakralinių skulptūrų parko praeinu pro pastatą su užrašu „Vaistinė”. Ši vaistinė Suvalkų gubernijoje buvo pati gražiausia. Ligoninės pastatas pertvarkytas į gyvenamąsias patalpas, o vaistinės pastate vaiztinė dirba iki šiol.

Pažintis su Kalvarija baigiasi Dariaus ir Girėno gatvėje. Tai šia gatve į Europą ir atgal judėdavo nepertraukiamas automobilių srautas, kol nebuvo nutiestas Via Baltika greitkelis. Prieš pora šimtų metų ši gatvė buvo kelio Sankt Peterburgas – Varšuva atkarpa. Šia gatve į Europą ir atgal dardėdavo pašto vežimai. Naujas kelias tapo svarbiu arklių pašto keliu, todėl pakelėse buvo statomos pašto stotys. Miestas tokios galimybės nepraleido ir 1829 metais prie kelio buvo pastatytas Kalvarijos arklių pašto stoties pastatų kompleksas.

Atskiruose pastatuose buvo keičiami arkliai, poilsiui apsistodavo paštininkai, veikė smuklė. Tokios stotys statytos pagal tipinį projektą, tačiau Lietuvoje išlikę tik dviejų tokių stočių pastatai. Vieni jų – Kalvarijoje. Du buvusios stoties pastatai atrodo gana liūdnai, o trečiame, atnaujintame pastate, veikia turizmo informacijos centras ir Kalvarijos krašto muziejus.

Kalvarija ilgą laiką buvo pakelės miestas. Pro jį vedęs arklių pašto kelias miestą augino. Kalvarija buvo svarbia jo dalimi. Pasikeitus laikmečiui miestas ir toliau išliko prie judraus kelio, tik nei miestas keliui buvo toks svarbus, nei kelias miestui teikė reikšmingos naudos. Pragyvenusi pašto kelio ir Via Baltikos laikotarpius Kalvarija tapo ramesnė ir tuo pačiu įdomesnė. Gražių fasadų čia nedaug, todėl norint geriau pažinti šio miesto praeitį ir išgirsti įdomiausias istorijas reikia arba užsisakyti ekskursiją, arba pasidaryti namų darbus. Įdomiausi dalykai slepiasi istorijose. Istorijos iškieka ir gyvena toliau net ir mieste, netekusiame gražiausių fasadų.