

Čia buvo žema ir šlapia vieta. Norint pravažiuoti tekdavo po vežimo ratais dėti šakas, dėl to miestas ir buvo pavadintas Šakiais. Tai viena iš pavadinimo kilmės versijų. Ten, kur dabar plyti miesto aikštė su karilionu, senovėje buvo turgaus aikštė. Čia prekiavo arkliais, galvijais, linais, amatininkų darbais ir kitokiomis žemės ūkio gėrybėmis. Suvalkija – derlingas kraštas, tad vietiniai turguje turėjo ką parduoti. Tik štai turgaus prieigos buvo siaubingos. Pro aikštę einantis kelias atrodė kaip didelis purvynas, o prie turgaus pririšti arkliai dergė šią vietą dar labiau. Sako, net aplink gyvenę žydai neapsikentę ėjo tvarkyti aplinkos. O kam daugiau dirbti, kai žydai sudarė bemaž 90 procentų vietos gyventojų?

Čia gyvenusiai gausiai žydų bendruomenei atminti aikštėje stovi žyduko statulėlė. Mažas berniukas žengia į pasaulį su lagaminu rankoje. Išeina. Ne iš gero gyvenimo. Lagamine – knygos ir, aišku, auksas. Užtenka patrinti lagamino kampą ir statulėlė išpildo norą. Materialų norą. Sako: „Patrynei ir gauni kiekvieną mėnesį atlyginimą. Argi nepildo norų? Pildo!“. Tokia ta vietinių išmintis.

Miesto aikštės akcentas – 25 varpų karilionas. Vienintelis toks Lietuvoje – įrengtas atviroje erdvėje. Išskirtinis, bet kartu įnoringas. Kartais skamba, kartais – ne. Varpų muziką paleisti galima QR kodo pagalba, bet kad pavyks – garantijos nėra. Sako, kartą vienas miesto svečias buvo labai pasipiktinęs. Jis suplanavo skambant varpams pasipiršti, tačiau karilionas taip ir nesuskambėjo. Kuo viskas baigėsi istorija nutyli. Nežinau, ar galima tikėti tomis suvalkiečių pasakojamomis istorijomis, tačiau svarbių gyvenimo akimirkų nesiečiau su šio kariliono skambėjimu. O jei vėl nesuskambės?

Dar aikštėje yra pėdutės. Dvi mažos pėdutės, įspaustos granitinėje plokštelėje. Gal žyduko? Nepanašu, jis su batais. Atsakymo neišgirstu ir audio gide, kuris pasileidžia nuskenavus greta pėdučių esantį QR kodą. Jame paslėptas pasakojimas apie turgaus aikštę. Tą, kuri matosi Zanavykų muziejuje kabančiame paveiksle.

Iš tikrųjų tokių pėdučių Šakiuose yra daugiau. Tai skulptoriaus K. Dovydaičio darbas. Jos kviečia Šakius pažinti vaikštant pėsčiomis ir be gido. Graži ir praktiška idėja, tačiau tai dar ne viskas. Neišvažiuokit iš Šakių neatsakę į klausimą – kieno tos pėdutės?

Atsakymas netoli aikštės – Nepriklausomybės gatvėje. Kiek ten tų Šakių?.. Čia gražia medžių alėja žingsniuoja maža mergaitė su vėjyje besiplaikstančiais plaukais. Ji prie savęs glaudžia knygą, o grindinyje už savęs palieka įspaustas pėdutės su lietuvių kalbos abėcėle. „Simboliai laike” – taip pavadinta to paties skulptoriaus skulptūrinė kompozicija, skirta kalbai ir pažinimui. Tai šios mergaitės pėdutės padeda miesto svečiams pažinti Šakius.



Kiek ten tų Šakių?.. Nedidelis miestas, be senamiesčio. Negailestingas buvo karas tiek daugumai miestelėnų, tiek jų pastatams. Po karo mieste liko tik keli šimtai gyventojų, o prie turgaus aikštės išliko tik 3 ar 4 namai. Visgi Šakiai išliko. Be senamiesčio, bet su gyva istorija, kurią galima pažinti sekant paskui pėdutes.