2 valandos Juodkrantės miško oro be recepto

Veikiausiai iš pagarbos sengirei Juodkrantę puslankiu juosiantis pėsčiųjų maršrutas pavadintas „Miško katedros” takais. Būtent čia, šalia Juodkrantės, yra vienintelė vieta Kuršių Nerijoje, kur auga senos didelės pušys. Tai nėra savaime užaugęs miškas, medžiai čia sodinti prieš daugiau nei 150-200 metų, tačiau Kuršių Nerijos masteliais tai jau garbus medžių amžius. Jis apsaugojo Juodkrantę už užpustymo, kai nuo jūros link marių slinko vėjo pustomos kopos. Didžiulių pastangų dėka kopų slinkimas buvo sustabdytas jas apželdinant, todėl Juodkrantę supantis kalvotas miškas yra ne kas kita kaip medžiais apsodintos kopos.

XIX amžiaus antroje pusėje Juodkrantė tapo pirmuoju Kuršių Nerijos kurortu. Išraiškingo reljefo miške kraštovaizdžio architektai sukūrė 60 kilometrų ilgio miško promenadų tinklą. Juodkrantės miškas atliko ne tik apsauginę funkciją, bet ir įgavo estetinę ir gydomąją vertę. Jūros derinys su sengire darė teigiamą poveikį sveikatai, todėl tarpukariu gydytojai netgi išrašydavo receptą – dvi savaites Juodkrantės miško oro. Pasivaikščiojimai po mišką padėjo nuo reumato, kvėpavimo takų ligų, nervingumo.

Į šį 6 kilometrų ilgio pėsčiųjų maršrutą galima žiūrėti dvejopai – kaip į pažintinį taką ar kaip į sveikatingumo procedūrą. Jis prasideda netoli Gintaro įlankos, kur kitados buvo Dendrologinio pažintinio tako pradžia. Kuršių marių regioniniam parkui atnaujinus pėsčiųjų maršrutus Dendrologinis takas tapo pėsčiųjų maršruto „Miško katedros takais” dalimi. Schema su abiem maršrutais yra pirmame informaciniame stende, nematomame nuo pagrindinės gatvės. Ar nebūtų geriau, jei stendas stovėtų kitapus Gintaro įlankos, kur yra artimiausia automobilių stovėjimo aikštelė?

Nuo pradžių maršrutas pamažu kyla aukštyn, dešinėje palikdamas Nuodėmių daubą. Tai gili, ūksminga ir dumblėta raguva, mistiškiausia vieta visoje Juodkrantėje. Ši dauba saugoma ir tyrinėjama, nes šlapynė Kuršių Nerijoje yra unikalus reiškinys. Netrukus nuo maršruto atsiskiria Dendrologinis takas. Jis pasuka kairėn kaip tik toje vietoje, kur tarp medžių įrengta garsų gaudyklė.

Maršrutas „Miško katedros takais” kyla dar aukščiau, link Bloksbergo kalno. Jis nuo tako nutolęs per keliasdešimt metrų, bet rodyklės neleidžia praeiti. Kol ši kopa nebuvo apsodinta medžiais, iš čia matėsi jūra ir marios, Nidos ir Klaipėdos švyturiai. Toje vietoje, kur dabar stovi švyturys, tarpukariu buvo įrengtas stiklinis regyklos pastatas. Vernerio regykla vadinta gražiausia vieta pasaulyje. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ir sunku įsivaizduoti, jog iš čia atsiverdavo tokios panoramos. Būtų smagu apsižvalgyti iš virš medžių iškilusio 20 metrų aukščio švyturio, bet sustabdo STOP juosta. Daugiau jokių draudžiančių užrašų nėra, palikta vieta interpretacijai.

Ant 53 metrų aukščio kalvos yra dar viena lentelė, jog čia – Raganų kalnas. Tai tik sulietuvintas pavadinimas, bet kodėl parašyta, jog Bloksbergo kalno aukštis yra 53 metrai, o Raganų kalno – 50 metrų, liko neaišku. Matyt, mistikos yra ne tik Nuodėmių dauboje.

Nuo švyturio maršrutas veda Kopų promenada. Tai XIX a. kurorto svečių pamėgta romantiškų pasivaikščiojimų vieta, vedanti lygiagrečiai jūrai. Daugiau nei kilometrą takas driekiasi per gražų pušyną, poroje vietų kirsdamas link jūros vedančius pėsčiųjų ir dviratininkų takus. Į vieną jų reikia pasukti ir ėjimas vaizdinga Kopų promenada baigiasi.

Asfaltuoti takai čia irgi turi pavadinimus. Tai nuo Juodkrantės link jūros vedantis Maudyklių kelias – pirmoji tarpukario kurorto promenada. Kol nebuvo asfalto dangos poilsiautojai kopdavo smėlio kalnais. Gražių pušelių čia jau mažiau, miškas tampa ūksmingesnis. Tai sengirės teritorija, kurioje auga seniausia, 250 metų amžių skaičiuojanti eglė.

Nusileidus žemiau daugėja lapuočių – liepų, klevų. Vasarą tokios promenados tikra atgaiva nuo kaitrių saulės spindulių. Tiesa, promenada šią atkarpą vargu ar galima vadinti, kadangi einant tenka praleisti kelis ja važiuojančius automobilius. Žemėlapyje ši promenada pažymėta kaip Žaliasis kelias.

Kuo toliau, tuo daugiau pasitaiko įkalnių ir nuokalnių. Tuo statesnių jų pasitaiko. Tai parabolinių kopų keteromis ir papėdėmis vingiuojančios senųjų promenadų atkarpos, vadinamos Kalnų promenadomis. Zigzago formos maršrutas tai priartėja prie Juodkrantės, tai vėl nutolsta. Pro medžius blyksteli marių vandens atspindžiai, pasirodo Juodkrantės namų stogai, tačiau gražų vaizdą atveriančios apžvalgos vietos nėra. Norėtųsi bent vienos, netrukdomai tolyn į horizontą atsiveriančios perspektyvos.

Kalvotame take staiga padaugėja žmonių, o kartu su jais pasirodo ir medinės skulptūros. Tai Raganų kalnas, bene geriausiai žinoma ir lankomiausia Juodkrantės vieta. Šiame medinių skulptūrų parke po atviru dangumi stovi apie 100 menininkų darbų. Apima kažkoks keistas jausmas einant šia atkarpa. Sakoma, kad šis kalnas nuo neatmenamų laikų buvęs ne tik žmonių, bet ir velnių bei raganų susibūrimų vieta.

Simboliška, kad Miško katedros takais pavadinto maršruto pabaiga yra prie Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios. Link jos vedanti atkarpa pavadinta Parapijos keliu. Juo prieš 200 metų per kopas kunigas keliaudavo laikyti mišių. Prie bažnyčios stovi dar vienas informacinis stendas su maršruto schema, kuris jau gerai matomas nuo pagrindinės gatvės. Galima maršrutu keliauti ir į kitą pusę, nuorodos pritaikytos keliauti bet kuria kryptimi. Yra ir keli informaciniai stendai. Tik vienoje vietoje teko sutikti dviprasmišką nuorodą, todėl pravertė parsisiųsta maršruto schema.

Pėsčiųjų maršrutas „Miško katedros takais” yra trumpa pažintis su šios vietovės istorija, su tuo, kas čia buvo prieš 100 metų ir kas yra dabar. Kadangi maršrutas linijinės formos, palikta galimybė patiems pasirinkti kelią atgal. Galima keliauti pamario promenada išilgai visos Juodkrantės arba grįžti per Juodkrantės mišką jau kitais takais. Atrandant kitas promenadas ir dar pora valandų kvėpuojant Juodkrantės miško oru be jokio recepto.