„Kų tujė” – kas čia per pavadinimas? Turbūt koks nors biržietiškas slengas, nes kavinė tokiu pavadinimu įsikūrusi Vytauto gatvėje Biržuose. Šį pavadinimą įvedus į paieškos sistemą bene aukščiausiai pasirodo nuoroda į barbarizmų žodynėlį. Ne, ačiū, man geriau meniu parodykit, nes atvažiavęs iš Vilniaus į Biržus jaučiu, jog skrandis spėjo visus vėlyvuosius pusryčius suvirškinti. Ko neparodė googlas, parodo facebookas ir atsivertęs kavinukės socialinio tinklo paskyrą randu meniu. Tiesą pasakius, jie ten tik meniu ir kelia. Sąžiningai: kasdien. Ko daugiau reikia? Praktiškas požiūris, reikia užvažiuot.
Turiu pasakyti, viskas čia paprastai, bet ne prastai. Nuo interjero iki maisto, kurį čia pat už užuolaidos ir gamina. Su meniu taip pat neišsidirbinėja, jis paprastas, biržietiškas, kad prie visumos derėtų: apkepti cepelinai, virtiniai su plaučiais, naminis kompotas, naminis pyragas. Pastarasis dar šiltas, kaip tokio deserto neparagausi? Ir skrandis pilnas ir tokia pradžia pažinčiai su Biržų kraštu įkvepia, bet prieš atsiskaitant žūt būt reikia sužinoti, kas už to pavadinimo slepiasi.
O už jo nesislepia nieko. Sako, biržiečiai susitikę vienas su kitu sveikinasi sakydami ne „Labas”, bet „Kų tujė?”. „Ką tu?” ar „kaip tu?” – lietuviškai būtų maždaug taip. Klausiu, kodėl toks pavadinimas, bet, matyt, koks klausimas, toks ir atsakymas – „Ar geriau būtų „pas Giedrutę”?”. Ne, negeriau, bet duok Dieve išvengti kalbininkų dėmesio. Sviestas sviestuotas irgi gerai skambėjo, bet jiems užkliuvo. Labai jau taiklus tokius kalbininkus apibūdinantis posakis, jog iš didelio rašto išėjo iš krašto. Tačiau šį kartą ne apie raštą, o apie kraštą. Apie Biržų kraštą, po kurį kelionė tik prasideda.
Ne veltui paminėjau ne Biržus, o Biržų kraštą. Labai jau daug visokių įdomybių ir grožybių yra ne pačiuose Biržuose, bet aplink juos. Būčiau ir pavalgyti radęs kažkur kitur, šalia Biržų, bet kai randi tokią kavinukę… Lai būna tokia simbolinė pradžia kelionę po Biržų apylinkes pradėti Biržuose. O jei galvojate, kad kuriant verslą ar rengiant pažintinį taką pavadinimas nesvarbu, tai pagalvokit dar kartą. Galvojate, būčiau važiavęs pavalgyti pas Giedrutę?
Lietuvoje yra daug išskirtinių apžvalgos bokštų, tačiau šis – su niekuo nesupainiojamas. Vieniems panašus į grimzdančią valtį, kitiems – į pusmėnulį, jis tikrai puikiai reprezentuoja Biržus. Tiksliau reikėtų sakyti Kirkilus, kadangi nuo Biržų jį skiria keli kilometrai. N-ąjį kartą lipu į bokštą pasižvalgyti į jo apačioje telkšančius karstinius ežerėlius. Ne vieną kartą juos mačiau, bet norisi išvysti juos spalvotus. Rašoma, jog dėl ežerėliuose gyvenančių bakterijų vandens spalva įgauna tam tikrą atspalvį. Ir šį kartą vanduo kaip vanduo, nieko ypatingo nematau. Dar kartas ir pradėsiu galvoti, jog spalvotas ežerėlių vanduo tai viso labo gudrus marketinginis triukas.
Sutinku, perlenkiau lazdą su tokiu pasakymu. Kad ir kokios spalvos būtų ežerėlių vanduo, apsilankymas Kirkilų apžvalgos bokšte palieka stiprų įspūdį. Jei ne pats populiariausias, tai tikrai vienas populiariausių lankytinų objektų Biržuose ir aplink juos. O gal ir visoje šiaurės Lietuvoje?
Lipdamas į apžvalgos bokštą sutinku aukščio baimės pakirstus ir nuo pusiaukelės apsisukusius lankytojus. Ne visiems vaizdas iš aukštai suteikia tik malonius pojūčius. Kirkiluose tam yra alternatyva – galima pasivaikščioti per ežerėlius nutiestu taku. Vienur jis vadinamas pažintiniu, kitur – pasivaikščiojimo, tačiau dėl vieno sutaria visi – tai tikrai takas. 800 metrų ilgio žiedinės formos take stovi 3 informaciniai stendai, garsų gaudyklė ir jaukios atokvėpio vietos. Dar klausimas, iš kur atsiveria gražesni vaizdai – žvelgiant nuo apžvalgos bokšto ar einant taku?
Takas prasideda automobilių stovėjimo aikštelėje ir salas bei pusiasalius jungiančiais tiltukais nusidriekia per ežerėlius. Įsivaizduojate pikniką ežerėlių saloje su vaizdu į Kirkilų apžvalgos bokštą? Pasiruoškit namuose vaišes ir į Kirkilus, tokių dailių suoliukų su stalais ne kiekviename mieste rasit. Valandą, jei ne dvi, Kirkiluose tikrai sugaišit. O jei grįždami dar sugalvosit aguonomis ir rugiagėlėmis pražydusiame lauke nuotraukų pasidaryti, iš čia išvažiuosit su gera emocija.
Aplankę Kirkilų ežerėlius nepulkit važiuoti atgal. Išvažiavę į pagrindinį kelią sukite į priešingą pusę nei Biržai ir bemat privažiuosite Kirkilų pramogų parką. Apverstas namas, siaubo kambarys, labirintas – tai tik dalis pramogų, tinkančių vaikams ir leidžiantiems laisviau pasijausti suaugusiems. Pramogos ir instaliacijos pramogų parke kiekvienais metais kuriamos vis naujos, o priklausomai nuo sezono siūloma vis kitokia programa.
Bene labiausiai Kirkilų pramogų parką išgarsino pradėtos rengti Helovino šventės. Prieš kelis metus pirmą kartą pakvietęs švęsti Heloviną Kirkilų pramogų parkas tradiciją išlaiko ir toliau. Kiekvienais metais pasiūlo vis ką nors naujo ir nematyto. Praeitų metų tema – šiurpinantis cirkas. Sako, seniau lapkričio 1d. policija Biržuose budėdavo prie kapinių, dabar – prie Kirkilų pramogų parko. Tiesiog automobilių ir žmonių čia daugiau. Jei ilgėjančiais tamsiais rudens vakarais nesinori sėdėti namuose, galima pasilinksminti Kirkiluose. Tačiau rudens laukti nebūtina, vasarą pramogų parke karaliauja iš medžio išdrožti animacinių filmų personažai. Kažkur kažką panašaus jau mačiau. Ar nebus nusiteikę Biržai dėl turistų pasigalynėti su Anykščiais?
Nuo pramogų parko tuo pačiu keliu galit važiuoti toliau. Sekantis sustojimas Sodeliškės. Aplink esančias žemes su senoviniais pastatais nusipirko Linkevičių šeima. Pradėjo ūkininkauti ir senus sodybos pastatus tvarkyti. Visus surastus senovinius rakandus ne laukan išmetė, bet restauravo ir išsaugojo – tokia buvo čia įsikūrusio liaudies muziejaus pradžia. Dabar sukauptas toks jų kiekis, jog viskam apžiūrėti dienos neužteks. Nuo pjūklų iki lagaminų, nuo vaikiškų lovelių iki lygintuvų. Muziejus akcentuotas į eksponatų kiekybę, kažin ar Biržų krašte dar pas ką nors senų rakandų liko.
Kieme stovi seni ūkio padargai, kiek toliau – gyvenamasis namas su kukliu darželiu. Iš karto už jo matosi dideli medinio malūno sparnai. Sako, jog tai vienintelis Lietuvoje veikiantis vėjo malūnas. Stovėjo jis kitoje Lietuvos vietoje, todėl reikėjo išardyti ir atvežti. Laukė didelis darbas, trys darbininkai malūną statė ilgiau nei 3 metus. Ne tik fiziškai reikėjo daug dirbti, teko ieškoti brėžinių ir žinių. Savotiškos rumšiškės tas Sodeliškių dvaro sodybos liaudies muziejus.
Už 300 metrų yra dar vienas muziejus – senovinės technikos. Jaučiantys silpnybę senovinei technikai čia gali užtrukti – muziejuje yra virš 300 eksponatų. Nuo retų ir brangių užsienietiškų iki po atviru dangumi rūdijančių sovietinių. Kam bent kiek teko gyventi sovietiniais laikais, nepraeis abejingai pro gazirovkę ir girą, ar įlips į vieną kitą atnaujinimo laukiantį eksponatą, seniau buvusį kolūkio pasididžiavimu. Tokių prisiminimų pas mane pasilikę mažai ir tie sentimentai, kurie užplūsta, toli gražu nėra nostalgija atsikratytos santvarkos.
Kol po atviru dangumi rūdijanti sovietinė technika laukia atnaujinimo, muziejuje visu gražumu blizga prieškariniai motociklai ir automobiliai, kurie į muziejų atkeliavo ne tik iš Lietuvos ar Europos, bet ir iš JAV. Jie čia stovi dešimtimis, net sunku patikėti, jog šis muziejus veikia vos nuo 2018 metų. Pasižvalgyti yra į ką, nors be papildomos informacijos sunku suprasti kuo vienas ar kitas eksponatas garsus, unikalus ar vertingas. Muziejuje galima pamatyti ir tokios egzotikos kaip XIX a. pagamintos garo mašinos. Tai savaeigiai garo traktoriai, kurie dar veikia ir šiandien. Technikos mylėtojams čia yra ką veikti.
Sodeliškių dvaro sodybos muziejuose lankymą galima atidėti popietei. Apžiūrėjus muziejus verta pasinaudoti gerą kainos ir kokybės santykį atitinkančiu nakvynės pasiūlymu. Aišku, jei laisvų vietų yra. Nors sodyba orientuota į įvairias šventes, čia laukiami ir pavieniai svečiai. Užsisakius iš anksto galima susitarti ir dėl vakarienės, o tuo pačiu ir SPA zonoje apsilankyti.
Sekanti vieta, kurią verta aplankyti keliaujant po Biržų kraštą su vaikais, yra Šiaurinė ranča. Į pietus nuo Biržų vos prieš metus pradėjo veikti naminių gyvūnėlių namai. Prieš užsukant vertėtų pasitikrinti darbo laiką, kad vaikams netektų vietoje džiaugsmo patirti nusivylimą. O džiaugsmo betarpiškas pasibuvimas su rančos gyventojais gali suteikti tikrai daug. Net ir suaugusiam visai smagu pabūti su triušiukais, pamaitinti juos, paglostyti. Tikra švelnumo terapija, o kartu ir pati mėgstamiausia lankytojų zona.
Jei susitarsite dėl ekskursijos, ne tik pamaitinsite ar paglostysite gyvūnėlius, bet ir išgirsite įdomių pasakojimų. Sako, kiek ilgiau pastebėjus paukščius nesunku pastebėti, kurie iš jų yra susiporavę. Šalia ožkos Bronės gyvenantis seniausias rančos gyventojas ožys Zigmas nuolat kovoja dėl jos dėmesio. O štai poniai yra protingi, bet užsispyrę. Jiems patinka kiekvieną išbandyti. Santykiai yra ne tik tarp žmonių ir ne tik tarp gyvūnų, bet ir tarp žmonių ir gyvūnų. Tik, prašau, be jokių blogų minčių.
Lamos, alpakos, avys, poniai ir taip toliau, gyventojų čia daug. Beje gyvena rančoje ir asiliukas Fredis, kuris turi keistą įprotį – vaikščioti dantyse laikydamas laistytuvą. Sako, jis pavydus, nepatinka, kai rodomas dėmesys ne jam, o kitiems rančos gyventojams. Tokius dalykus vargu ar pastebėsit vaikščiodami savarankiškai, bet gal jums to ir nereikia? Gal užtenka tiesiog pabūti gyvūnų draugijoje ir supažindinti vaikus jais? Tokia ir buvo šių naminių gyvūnėlių namų idėja – supažindinti vaikus su gyvūnais, kol jie dar neužaugo.
Dar viena vieta, kur smagiai praleisti laiką gali ir vaikai, ir suaugusieji, yra Eko basų kojų takas. Tiesa, jis dabar jau vadinasi nebe basų kojų taku, bet parku. Vieta ta pati, bet takas pavirto parku. Jame yra daugiau kaip 1,2 kilometro ilgio maršrutas, kurį reikia įveikti basomis. Smėlis, skalda, akmenys ir vanduo – dangų yra pačių įvairiausių. Nuo pėdoms malonaus smėliuko iki skausmą sukeliančių aštriabriaunių akmenų ir kankorėžių. Tenka išeiti iš komforto zonos, kad sąžiningai nueiti taku nuo pradžios iki pabaigos. O tam, kad būtų lengviau, pakelėje įrengtos dekoruotos atokvėpio vietos.
Netoli basų kojų parko yra dar vienas takas – pažintinis. Nors jis neatrodo kažkuo ypatingas, vietiniai jį vertina. O priežastis paprasta: aplink Biržus plyti laukai, didelių miškų nėra, todėl miško plote įrengtas pažintinis takas su poilsiaviete jiems yra brangus. Jo ilgis siekia vos 600 metrų, todėl tai tinkama vieta iškylai gamtoje su trumpu pasivaikščiojimu.
Keliauti po Biržų kraštą ir nepamatyti smegduobių tai tas pats, kad nepamatyti vieno didžiausių šio krašto unikalumų. Taip, Kirkiluose esantys ežerėliai yra ne kas kita kaip užtvindytos smegduobės, tačiau pamatyti smegduobes be vandens ir dar į jas įlipti – tai jau kas kita. Dėl šios priežasties verta nuvažiuoti prie bene garsiausios smegduobės, pavadintos Karvės olos vardu. Kad tai yra gausiai lankomas objektas tampa akivaizdu vos atvažiavus – gražiai sutvarkyta aplinka, įrengta visa reikiama infrastruktūra, o prie smegduobės stovi karvės skulptūra. Nesuklysit, tai – Karvės ola, į kurios dugną veda laipteliai.
Užtenka apsidairyti aplink ir supranti, kad smegduobių čia yra daugiau nei jų norėtų vietiniai gyventojai. Dar didesnė, nors ir ne tokia garsi, smegduobė yra už kelių šimtų metrų. Ji vadinama Geologo duobe, o nuo jos prasideda Barsuko olos pažintinis takas. Kilometro ilgio nesiekiantis maršrutas driekiasi ne tik tarp smegduobių, bet ir per jas. Vienos turi pavadinimus, kitos bevardės, vienos sausos, kitų dugne telkšo vanduo. Įdomu visa tai pamatyti, bet kaip gyventi tokiame krašte, kur tikimybė prasmegti gal net didesnė nei būti nutrenktam žaibo?
Štai toks gavosi Biržų apylinkių lankytinų objektų sąrašas. Vienai dienai jo tikrai per daug, todėl arba teks keliauti su nakvyne, arba važiuoti antrą kartą. O kur dar patys Biržai?.. Tiek Biržuose, tiek Biržų krašte tikrai yra ką pamatyti. Yra kur apsistoti ir kur pavalgyti. Ir dar už priimtiną kainą.