Utena – laimės sostinė, kvepianti kardamoninėmis bandelėmis

Jei sugalvotumėte apsilankyti Utenoje ar pakeliauti po Utenos kraštą, kelionei į šį seną Aukštaitijos miestą pridėkite papildomą valandą. Aišku, jei keliausite nuo Vilniaus pusės, kadangi kelyje Vilnius-Utena vyksta rimti kelio darbai. Užleistas Lietuvos kelių ligas reikia rimtai gydyti, todėl uteniškiai kurį laiką turės būti kiek atlaidesni kelyje užtrukusiems turistams, o pastariesiems vertėtų pagalvoti kaip į Uteną nuvažiuoti aplinkiniais keliais, tuo pačiu kažką aplankant papildomai. Juk keliavimas tai nėra važiavimas iš taško A į tašką B tiesiausiu keliu. Priešingai, per daug ir per dažnai lekiame per gyvenimą žiūrėdami tik į kelią ir nematydami nieko aplink.

Utenoje lankiausi senokai, todėl smagu vėl čia sugrįžti. Savo laiku teko ne vieną automobilį Utenos automobilių turguje nupirkti, teko su draugais džiaugtis vandens gaiva apylinkių ežeruose, teko ir Utenos alaus produkciją pamėgti. Geri buvo laikai, todėl be sentimentų lankytis čia sunku. Visgi ši kelionė kitokia ir laukia visiškai kitokie atradimai ir malonumai. Skrodžiame kiaurai šią Aukštaitijos sostinę be titulo, nes daugelis šios dienos lankytinų vietų yra už miesto ribų.

Išvažiavus iš Utenos keliu link Zarasų, kairėje kelio pusėje yra graži vieta, vadinama Vestuvių kalnu. Kitaip įdomi vieta yra kiek toliau esančiuose Vaikutėnuose, kitoje kelio pusėje. Gyvenvietės laisvalaikio centre tik šiais metais duris atvėrė Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės galerija. Akys raibsta nuo karpinių, raižinių ir margučių. Eksponuojami darbai sukurti ne tik Odetos, bet ir kitų menininkų. Margučių čia daugiausia. Per Velykas tenka prisiliesti prie kiaušinių marginimo, todėl ši tema įdomiausia. Dairausi, gal kokią naują techniką ar motyvą bus galima „pasiskolinti”? Didžiausią įspūdį paliko raižytas margutis, kuriame – pačios Odetos portretas.

Prisipažinsiu, būtent čia pirmą kartą išgirdau apie sviestinį avinėlį. Tai Velykų tradicija, kai ant stalo dedamas iš sviesto pagamintas avinėlis, simbolizuojantis Prisikėlimą. Kitos šeimininkės tokį avinėlį gamina iš tešlos ar cukraus, tačiau bet kokiu atveju jis turi būti garbanotas. Sako, Lenkijoje ši tradicija ir dabar pakankamai populiari, nors man to matyti neteko.

Kita tema – karpiniai. Primityviai galvojant, kas čia tokio? Ir aš taip galvojau, kol nepamačiau iš arti. Sunku pasakyti, kur daugiau kantrybės ir kruopštumo reikia – kiaušinius marginant ar karpinius karpant. Iš karpinių kadaise darytos užuolaidos. Sako, norinčių tokių langų dekorų pastaruoju metu daugėja. Vargu ar kas pagal karpinius prilygsta Odetai. Užsieniečiai jos išleistą knygą „Karpinių pamokos” net karpinių biblija pavadino.

Jei turite noro sudalyvauti kiaušinių marginimo, skutinėjimo ar karpinių karpymo edukacijose, važiuokit į Vaikutėnus. Gyvas užsiėmimas pas tautodailininkę, kuri su savo darbais apkeliavo pasaulį, neįkainojama patirtis. Tik apsilankymą pas Odetą reikėtų suplanuoti iš anksto, kadangi priimti pavienius ir bet kada užsukančius svečius ji negali.

Jei Vilnius yra žemai skraidančių angelų miestas, tai Utenoje skraido kai kas kita. Na gerai, ne pačioje Utenoje, o už kelių kilometrų esančiame Pačkėnų kaime, kur įsikūręs vienintelis Lietuvoje Raganų muziejus. Sako, Valpurgijos naktį raganos skrenda į energetiškai stiprias vietas, o Raganų muziejus – neabejotinai yra tokia vieta. Skrendančių pamatyti neteko, tačiau jų buveinėje apsilankyti įdomu.

Raganos Pačkėnuose „užsiveisė” (neabejoju, jog raganoms tas žodis daug labiau patinka nei kad „apsigyveno” ar „įsikūrė”) prieš kelis metus ir prie to svariai prisidėjo vietos gyventoja Judita Krutoguz. Ji muziejui padovanojo kelias dešimtis savo sukurtų raganų. Vėliau raganos pradėjo keliauti iš viso pasaulio. Kiek jų ten yra, ką jos veikia, kuo viena nuo kitos skiriasi – papasakoja vietinė raganaitė. Maža to, Laumių koše pavalgydina, čirviniais blynais pavaišina, o kas nori ir Laumės juostą nupinti pamokina. Skaidymo ant šluotos instruktažas labai paprastas ir trumpas, bet išbandyti neleido. Juk net ir Hariui Poteriui iš pirmo karto sunkiai pavyko.

Išvažiavau iš Raganų muziejaus ir pagalvojau, jog jau labai seniai lankiausi Kaune esančiame Velnių muziejuje. Beje, ar žinote, kad raganos ir velniai tuokiasi tarpusavyje, tačiau kartu negyvena. Gal todėl ir jų muziejai atskiri? Jei čia grįžčiau, užduočiau dar vieną klausimą apie medžiuose esančias taip vadinamas raganų šluotas, neva atsirandančias raganų susibūrimo vietose. Ką daro tos raganos, kai jų šluota priauga prie medžio?

Ar žinot, kas sieja limuzinus ir steikus? Nesigėdinkit prisipažinti jei nežinot. Iš karto ir aš „nesuvedžiau galų”, bet kai išgirdau, kad limuzinai yra tokia jaučių veislė, viskas stojo į savo vietas. Tačiau tai tik pradžia. Gurmaniška edukacija laukia jau kitoje Utenos pusėje, kur Leliūnuose įsikūręs ekologiškas ūkis „Kinderio limuzinai”.

Prasideda kelionė į gurmanišką kepsnių pasaulį, kurio ištakos – Prancūzijoje. Ten pradėti veisti limuzinų veislės galvijai, kuriuos Lietuvoje augina ir jų mėsą parduoda „netradicinis” ūkininkas Mindaugas. O kaip kitaip apibūdinti žmogų, kuris kalba tik apie kokybę, ne kiekybę. Ir kalba todėl, kad žmones šviestų, kad šie suprastų ką valgo. Nors Mindaugas baigęs ekonomiką, jo žinios apie galvijų auginimą, jų veisimą bei mėsos paruošimą, stebina.

Žinoma, maloniausia dalis – degustacija. Kepsninėje kepti kepsniai sultingi ir be druskos, kad būtų galima pajusti tikrą skonį. Puiki galimybė paragauti kepsnius, išpjautus iš skirtingų vietų. Ir kai gauni gerą dozę žinių, tai ir skonis tampa kitoks. Edukacijų būna įdomių, malonių ar įtraukiančių, tačiau ši dar ir praktiška. Išklausęs patarimų ir nusipirkęs brandintos limuzinų mėsos tris vakarus namuose eksperimentavau. Taip dar nėra buvę, kad visus tris vakarus džiaugčiausi rezultatu. Smagu, kai pasitenkinimą suteikia ne maisto kiekybė, bet kokybė.

Neįsivaizduoju, kas ką turėtų papasakoti, kad sugalvočiau nuvažiuoti į puodynių muziejų Leliūnuose. Visgi nutiko taip, kad jame atsidūriau. O čia toks gyvenimo matęs garsiakalbis vyrukas pasitiko. Tai kuklumo nepažįstantis ir be humoro kalbėti negalintis puodžių karalius Vytautas Valiušis. Pradžioje jo sąmojis privertė suklusti, tačiau trykštanti energija ir charizma padarė savo ir ekskursija po muziejų virto įdomia ir linksma patirtimi. Muziejus taip ir vadinasi – Vytauto Valiušio keramikos muziejus. Nežinau, jame daugiau keramikos ar Valiušio, bet jų sąjunga stipriai rezonuoja. Tik pagalvok – puodynių muziejus, kas čia įdomaus? Kaip lengva apsigauti.

Čia daug istorijų apie žiedimo technikas, puodynių istorijas ar puodžių amatą neišgirsit, tačiau tai, ką puodžių karalius pasako – koncentruota, akcentuota ir šmaikštu. Tiesa, tą šmaikštumą dar reikia „išsigryninti”, suprasti, ar čia jo stiliumi pateiktas faktas, ar kažkuriam iš grupės lankytojų skirta paslėpta užuomina. Nesuprantantiems humoro toks pasakojimas gali tapti neįveikiamu galvosūkiu, visiems kitiems – smagia pažintimi su nuobodžios buities reliktais. Pasirodo, lankytojams sudominti nebūtina kurti interaktyvių stendų ar įmantrių ekspozicijų, pakanka vieno tuo gyvenančio žmogaus. Tokio, kaip Vytautas Valiušis.

Jei visi aplink Uteną išsibarstę objektai daugiau skirti kelionėms su grupėmis, tai susipažinti su Utena pačiame jos centre galima ir savarankiškai. Ši pažintis trumpa ir pradedu ją tiesiog nuo turizmo informacijos centro, esančio už „amžinojo keliautojo” nugaros. Tai tokia bronzinė skulptūra, kviečianti pažint ir tyrinėti Utenos kraštą. Meniškas atributas su kiek banaliai skambančiu principu „sugalvoji norą, patrini reikiamą vietą ir tas noras išsipildo”. Kai kurios „amžinojo keliautojo” vietos spindi it nupoliruotos. Na ir kas, kad man tokie dalykai nepatinka, duona ir žaidimai buvo reikalingi liaudžiai per amžius, mėgstami ir dabar.

Tokių prisiliesti raginančių atributų yra mieste ir daugiau. Už poros šimtų metrų buvusios turgaus aikštės grindinyje spindi plytelė su užrašu „laimės sostinė”. Jei Aukštaitijos sostine Utenos niekas nepripažino, tai tokio titulo iš miesto tikrai neatims. Sako, pagal vykdytas apklausas uteniškiai yra patys laimingiausi Lietuvoje. Su laimės miestu galima susipažinti keliaujant maršrutu nuo pasagos iki pasagos, tačiau 9 km ilgio pasivaikščiojimas į šiandienos planus neįtrauktas.

Čia pat – dar vienas spindintis meno kūrinys – bronzinė širdis. Prisiliesti prie jos atrodo prasminga, nes tai tolygu prisiminti Utenoje gyvenusį kardiologą, Nobelio premijos laureatą Bernardą Louną. Jis pats yra sakęs, kad „viskas prasideda nuo prisilietimo – jis griauna bet kokius barjerus tarp skirtingų žmonių ir tautybių”. Graži idėja, tik norint surasti tą bronzinę širdį reikia pasidairyti kiek atidžiau. Beje, Bernardui Lounui priskiriamas ir defibriliatoriaus išradimas. Jis yra vienas tų žmonių, kuriais Utena didžiuojasi. Kitas – vaistininkė ir žolininkė Eugenija Šimkūnaitė.

Nors Šimkūnaitė buvo habilituota biologijos mokslų daktarė, ją vadindavo paskutine Lietuvos ragana. Gal dėl savito bendravimo, o gal dėl gebėjimo rasti gamtos galias augaluose? Nevengė ji šio apibūdinimo ir sakė, kad žodis „ragana” kilęs nuo „regėti”, o ne „ragas”. Būta ir įdomesnių nutikimų. Kartą vaikščiodama po Karoliniškių pievą ji pasakė, kad ši vieta išgarsės ir taps žinoma visame pasaulyje. Vėliau ten buvo pastatytas Vilniaus televizijos bokštas. Ne pats garsiausias pastatas pasaulyje, bet vis tiek. Gal Pačkėnų raganų muziejaus atstovai galėtų paaiškinti tokias paskutinės Lietuvos raganos aiškiaregystes?

Visgi Šimkūnaitė įamžinimo sulaukė, ne Pačkėnuose, o Utenos centre, kur ant sienos puikuojasi didelis jos atvaizdas. Jis ne vienintelis. Dauniškio mikrorajone vienas iš daugiabučių papuoštas pagal Odetos Bražėnienės karpinį sukurtu piešiniu. Klausytis pasakojimų apie istoriją, kultūrą, asmenybes įdomu, tačiau toks šiuolaikiškai meniškas posūkis dar labiau sustiprina kelionių įspūdžius. It gurmaniško skonio kąsnelis sveikame, bet kiek prėskame patiekale.

Tuo gurmaniško skonio kąsneliu save palepinti Utenoje galima ir tiesiogine to žodžio prasme. Čia pat, prie tos pačios aikštės įsikūrusioje kepyklėlėje. Ji taip ir vadinasi – „Aikštės kepyklėlė”. Nieko išradingo, tačiau paslaptis ne pavadinime, o jų gaminamoje produkcijoje. Su meile iš kokybiškų produktų pagaminti desertai tirpsta burnoje. Kiek ten tos meilės – sunku pasakyti, tačiau skonio receptoriai siunčia į smegenis pasitenkinimo signalus. Ypač paragavus bandelių su kardamonu. Anot kepyklėlės savininko Tomo, šią idėją jis parsivežė iš Skandinavijos. Ten tokios bandelės populiarios, o Lietuvoje – nerado. Kodėl nepabandžius? Štai ir pradėjo žmonės kalbėti apie miestą Aukštaitijoje, kvepiantį kardamoninėmis bandelėmis.

Trumpa ta pažintis su Utena ir burnoje vis dar jaučiant kardamono skonį keliauju prie Dauniškio ežero. Kaip tame anekdote, jaučiuosi atsidūręs tinkamoje vietoje, bet netinkamu laiku. Sutemus čia iš ežero ištrykšta šviečiantis ir grojantis fontanas, kuris dabar miega dienos miegu. Sako, jis vienas geresnių Lietuvoje. Būtų įdomu pamatyti ir palyginti su analogais Prahoje ar Hamburge. O kol vasaros sezonas neprasidėjęs ir gražiai sutvarkyta pakrantė dar tuščia, keliauju susipažinti su šių metų Utenos turizmo naujiena.

Viena iš nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje” paskelbtų 2024 metų turizmo naujienų yra Utenoje. Čia atgimė dar vienas dvaras – Utenos dvaras. Sako, net daug vietinių nežino apie jį. Buvo proga trumpam grįžti į tuos laikus, kai dvarą valdė Balcevičiai. Po vyro mirties ilgai dvarą valdžiusi Teodora papasakojo dvaro istoriją, tačiau eiti vidun jai nebemiela. Visų kitų sentimentai neriboja, todėl galima užsukti ir pasižvalgyti po čia įrengtą regioninį atviros prieigos STEAM centrą. Jame mokiniai susipažįsta su gamtos, technologijų, inžinerijos, matematikos mokslų dėsniais ir naujausiais išradimais. Savarankiškai eksperimentuoja ir kuria. Negalvokit, kad suaugusiems čia neįdomu. Lietuviškų nano palydovų misijos, Starlink palydovų „traukinys” ir kosminės šiukšlės – kur dar su tuo galite susipažinti iš arti?

Sako, Utena tai ežerų ir piliakalnių kraštas. Labai patrauklus masalas turistams, tačiau šios kelionės potyriai visai kitokio pobūdžio. Nuo limuzinų iki kardamono, nuo karpinių iki raganų. Atrodo, uteniškiams visai sėkmingai sekasi keisti savo pramoninio miesto veidą ir atrasti keliautojams patrauklių bruožų. Telieka pridurti, kad prie pat Utenos yra neseniai atnaujintas Ąžuolijos mokomasis gamtos takas, kurį galima rasti ir knygoje „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų”.