Šeimų judesio pušynas arba pirmas kartas Dvarčionyse

Nuo Vilniaus centro iki Dvarčionių – keletas kilometrų. Atstumas dvigubėja važiuojant iš kito miesto krašto, tačiau ne piko metu nuvažiuoti pusvalandžio pakanka. Galima sakyti, kad atsitiktinai Dvarčionyse atrastas Sveikatingumo takas yra beveik po nosimi. Nebandau ieškoti daugiau informacijos apie jį ir nesuku galvos spėliodamas ką ten rasiu, kur kas greičiau ir lengviau bus viską išsiaiškinti vietoje. Būdavo atvejų kai važiuodavau 100 ar 200 kilometrų vien tam, kad aplankyčiau nežinomą taką. Ar įsitikinčiau, jog jo jau nebėra. Statymai buvo dideli, gal todėl ir įspūdžiai svyruodavo nuo euforijos iki nusivylimo. Kad ir kokia plati būdavo emocijų svyravimo amplitudė, visada rasdavau kažką teigiamo. Tikiuosi rasti ir dabar, tuo labiau, kad keraminių plytelių gamyklos išgarsintoje Vilniaus dalyje dar nesu buvęs.

Pušynas, kuriame įrengtas sveikatingumo takas, yra visai šalia Plytinės gatvės. Važiuodamas Dvarčionių gatve jau ir tako ženklą matau, tačiau stovėti draudžiantys ženklai priverčia įsukti į Maxima aikštelę. Pavyzdingai laikausi kelių eismo taisyklių ir viliuosi, jog prekybos centras nesupyks dėl užimtos parkavimo vietos. Juk būtent Maxima prisidėjo prie to, kad Dvarčionyse atsirastų tokia aktyvaus laisvalaikio erdvė. Jei tai ne tik viešųjų ryšių akcija, bet ir socialiai atsakingos įmonės gestas, automobilį aikštelėje paliksiu be jokio sąžinės graužimo.

Pušyną nuo Maximos skiria gal 100 metrų atstumas, o jame tako stendai matosi jau iš tolo. Turbūt per anksti pradėjau kalbėti apie Maximą kaip apie socialiai atsakingą bendrovę, kadangi ne vien ji prisidėjo prie šio bendruomeninio projekto. Čia figūruoja „Light conversion” ir „Eksma optics” pavadinimai, todėl panašu, kad Dvarčionių bendruomenės projektu patikėjo ne vienas verslininkas. Galima rasti informacijos, kad rekreacinė zona čia atsirado dar 1984 metais, tačiau per ilgą laiką infrastruktūra sunyko. Neaišku, kaip ten viskas atrodė anksčiau, bet dabar viskas nauja. Nauji treniruokliai, naujos vaikiškos sūpynės, naujai paženklinti ir takai, kurie yra du. Tai mėlynos spalvos Maxima vardu pavadintas 750 metrų ilgio bėgimo takas ir baltos spalvos Light conversion logotipu papuoštas 500 metrų ilgio bėgimo takas.

Kad Dvarčionių sveikatingumo takas pavadintas bėgimo taku, nereiškia, jog būtina bėgti. Ir nebėgu, o ramiai žingsniuoju kaip ta mama su vaikišku vežimėliu ar senjorų pora, judanti sau tinkančiu ritmu. Praėjęs vaikų laisvalaikio zoną ir lauko treniruoklius randu takų sankryžą. Čia šakojasi mėlyno ir balto takų maršrutai, čia yra savotiška kelionių idėjų kryžkelė. Iki Rojaus 136 kilometrai, iki namelio ant vištos kojelės – 113 km, o iki Marso kanjonų – 275 km. Puikios idėjos tolimesnėms kelionėms. Arčiausiai yra Tuputiškių serpantinas, iki jo tik 15 kilometrų – būtinai nuvažiuok, jei dar nebuvai.

Miško takas tampa šiek tiek siauresnis, bet pušynas vis dar toks pat šviesus ir gražus. Tik tylą drumsčia lėktuvai, kurie vienas po kito leidžiasi Vilniaus oro uoste. Tokiu metu geriau stovėti lėktuvų stebėjimo aikštelėje ir stebėti jų nusileidimą, o ne vaikščioti po Dvarčionis, esančius kaip tik po jų žemėjimo kursu. Sulig skaičiumi 6 lėktuvų gausmas dingsta, o per tą laiką praėjęs tiek mėlynu, tiek baltu maršrutu vėl pasiekiu pradžią. Abu maršrutai žiediniai ir skirti jie tik aktyviam laisvalaikiui, ne pažinimui. Kol tėvai vaikšto ar bėgioja, vaikai čia irgi turi ką veikti. Gal ir madingai skamba didelėmis raidėmis užrašyti pavadinimai „Sveikatingumo takas” ar „Sveikatingumo pušynas”, bet man labiau patiko tas, užrašytas mažomis raidėmis virš logotipo – „Šeimų judesio pušynas”. Labiau tinkančio pavadinimo ir nesugalvotum. Pasiimk šeimą ir atvažiuok pajudėti į Dvarčionis. O judėdami gal sugalvosit, kad ir viena iš kelionių idėjų rodyklių rodančių krypčių jums pakeliui.