Pasivaikščiojimas Kryžiaus keliu pasibaigęs vieša išpažintimi

Susiruošiau į Jeruzalę. Tiesa, ne į tą tikrąją Šventąją žemę, kurią su Lietuva jungia tiesioginis Wizzair maršrutas. Į kur kas artimesnę, kuri yra Vilniaus miesto šiaurinėje dalyje. Natūraliai iškyla klausimas, o kas tarp jų yra bendro? Pirmiausia, aišku, pavadinimas, bet kur kas svarbiau už jį yra dešiniajame Neries krante įrengtas Kryžiaus kelias, kuris gana tiksliai atkartoja Kristaus nueitą kančių kelią Jeruzalėje. Atkartotas kelio ilgis, atitinka vietovės topografija, netgi į Nerį įtekantis Baltupio upelis vadinamas Cedrono vardu. Visa tai kad kiekvienas atvykęs tikintysis kiek galima tikroviškiau patirtų tą Kryžiaus kelią, kurį prieš daugiau nei 2000 metų praėjo Kristus. Pagal plotą kraštovaizdžio tipo Kryžiaus kelio kompleksas yra priskiriamas patiems didžiausiems, kurių be Lietuvos dar galima rasti Lenkijoje ir Italijoje.

Pats Kryžiaus kelias tai apmąstymo pamaldos, kurios atsirado viduramžiais tikintiesiems trokštant sekti Kristaus pėdomis. Kyžiuočiams užėmus Jeruzalę XI – XIII a. krikščionys pradėjo keliauti į Šventąją žemę ir eiti Kristaus kelią, tačiau tai padaryti galėjo tik nedaugelis. XV a. buvo pradėti įrenginėti Kryžiaus keliai parapijose. Iš Jeruzalės atveždavo šventos žemės, kurią pabarstydavo rengiamų Kryžiaus kelių vietoje, pradėtos statyti koplytėlės, panašios į stovinčias Jeruzalėje. Pagal galimybes bandyta atkartoti vietovės reljefą, išsidėstymą pasaulio šalių atžvilgiu, atstumus tarp stočių. Žodžiu, daroma viskas, kad sukurtos vietinės kalvarijos būtų kiek įmanoma panašesnės į esančias Jeruzalėje. Dešiniojo Neries kranto slėnis su stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis leido gana tikroviškai atkartoti Kryžiaus kelią.

Verkių Kalvarijos įsteigtos XVII a. kaip padėkos ženklas Aukščiausiajam už pergalę prieš rusų kariuomenę 1655 – 1661 m. kare. Keletas kalvų gavo Galgotos, Alyvų, Marijos ir Sijono kalnų, esančių Jeruzalėje, pavadinimus, Baltupio upelis pavadintas Cedronu, pastatyta 20 mūrinių koplyčių, įrengti 1 mūriniai ir 7 mediniai vartai, o Cedrono upelio krantus jungia medinis tiltelis su medine koplytėle.

1669 metais pastatytos koplyčios stovėjo iki pat XX a. vidurio, pakol po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžia įsakė jas susprogdinti ir nugriauti. Atstatytos jos buvo jau atkurtos Nepriklausomybės laikais, atkurti ir kiekvienos koplytėlės viduje buvę piešiniai.

Dabar Kryžiaus kelią saugo Kalvarijų memorialinis draustinis, kuris patenka į Verkių regioninį parką. Gal kiek keista matyti regioninio parko internetinėje svetainėje Kryžiaus kelią priskirtą pažintiniams takams. Kita vertus, šios Kalvarijos yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis, kur gamta ir religija tampa neatsiejami viena nuo kitos. Čia galima sutikti ne tik Kryžiaus keliu einančius tikinčiuosius, bet ir sportuojančius ar pasivaikščioti išėjusius miestiečius, romantikos gamtoje ieškančias poreles ar šunis vedžiojančius aplinkinių rajonų gyventojus. Kryžiaus kelią daugelyje vietų kerta gausybė didesnių ir mažesnių takų ir miško takelių.

Vieniems šis Verkių regioninio parko miškas yra puiki vieta pabūti gamtoje ir jie net nepastebi miške esančių religinių objektų. Kitiems – ne mažiau šventa vieta už bažnyčią, kur atėję išpažįsta savo tikėjimą.

Kryžiaus kelias prasideda Baltupiuose, netoli sveikatingumo centro „Pušyno kelias” to paties pavadinimo gatvėje. Stovintys ženklai pasiklysti neduos, o greta automobilių aikštelės stovi rodyklė su užrašu „Kryžiaus kelio pradžia”. Tarp medžių ir pirmoji koplytėlė baltuoja, nuo jos ir kita jau matosi kartu su šalimais stovinčiais vienintelės Vilniuje esančios sanatorijos apleistais pastatais. Praėjus dvi koplytėles takas šakojasi. Kaip ir kitose tako vietose, čia stovi rodyklės su stočių numeriais, todėl pakankamai viskas aišku. Takas pradeda leistis žemyn link Neries ir pro medžius pradeda raudonuoti Trinapolio bažnyčios ir vienuolyno pastatų stogai.

Kitapus kelio matosi Alyvų kalnas su trimis pasagos formos koplytėlėmis, o nuo jo takas veda link Cedrono upelio, kur einančių Kryžiaus keliu laukia du statūs šlaitai. Iš kurios pusės beeitum, vis tiek į vieną šlaitą teks lipti. Ši kalva Ziono kalnu pavadinta. Tai pati nelygiausia kelio dalis, o ją įveikus platus takas veda dešiniojo Neries šlaito viršumi link šiaurės. Pakeliui galima aplankyti ir vieną ne religinį objektą – šlaite trykštantį šaltinį.

Nedidelėje miško aikštelėje susikerta keletas miško takų. Kryžiaus žygį tęsti reikia kopiant į įkalnę dešinėje, kur praėjus dar vieną koplytėlę netrukus tolumoje pasirodo balti vartai, kurie Kalvarijose vadinami Geležiniais vartais.

Padaręs nedidelį ratą Kryžiaus kelio takas vėl atveda aikštelę, kur kertasi miško takai, bet šį kartą jau viskas aiškiau. Tolimesnę Kryžiaus kelio atkarpą iki Kalvarijos kalno maldininkai vadina Mažosiomis Kalvarijomis.

Aukštyn pakilęs takas susilieja su keliu, o dešinėje pusėje papuoštas plastmasinėmis gėlėmis stovi paminklas. Iš lenkų kalbos ir paminėtų metų galima spręsti, kad jis skirtas Antrojo pasaulinio karo metu žuvusiems lenkų kariams.

Liko dar keletas koplytėlių, o tolumoje jau pradeda baltuoti ant kalvos stovinčios Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios mūrai. Bažnyčia stovi ant Kalvarijos kalno, kuris tais laikais buvo už Jeruzalės gynybinės sienos, mat mirties bausmės vykdyti miesto ribose nebuvo galima.

Keletas paskutinių Kryžiaus kelio stočių yra bažnyčios teritorijoje. Ši yra priešpaskutinė – Kristaus kapas.

Bažnyčios durys praviros ir matosi vykstanti kažkokia ceremonija. Nepanašu į mišias, o kadangi nesu propaguojantis katalikas tai labai ir nesigilinu. Liko seniai praeity tie laikai, kai savo noru reguliariai lankydavausi bažnyčioje. Vėliau sekė periodas, kai tik tėvų prašomas ar verčiamas du kartus per metus lankydavausi joje, kol kartą iš pagarbos tėvams nuėjęs išpažinties ir prie klausyklos kiek paatviravęs išgirdau žodžius „geriau tu į bažnyčią daugiau nebeik”. Visgi į bažnyčią retai, bet užeinu, tik išpažintis mano akimis yra pats beprasmiškiausias dalykas. Dalinai dėka to kunigo, ant kurio visai nepykstu už pasakytus žodžius, juk ir pati bažnyčia sako „Dieve, atleisk jam, jis nesupranta ką kalba”.

Tokia vieša išpažintimi baigiasi pasivaikščiojimas Kryžiaus keliu. Nužygiuoti beveik 6 kilometrus (oficialiai rašoma, kad ilgis yra 7 km) truko beveik 2 valandas, tačiau įdomu būtų sužinoti kiek laiko trunka ėjimas Kryžiaus keliu pakeliui atliekant visas apeigas?