Yra vieta, kur Kalėdinė nuotaika gyvena ištisus metus

Nors dar Senovės Egipte prieš Kristaus gimimą dieną buvo puošiami namai, o Kalėdų eglės puošimo tradicijos pradėtos minėti Vokietijoje Martino Liuterio laikais, pagal oficialius duomenis pirmą kartą Kalėdų eglė buvo papuošta mūsų kaimynystėje – Rygos mieste. 1510 metais Rygos Rotušės aikštėje pastatyta eglė buvo papuošta popierinėmis gėlėmis. Nuo to laiko eglių puošimas Kalėdų proga plito po visą pasaulį. Laikui bėgant keitėsi eglės puošyba, atsirandančios naujos medžiagos ir technikos atsispindėjo ir eglių bei namų puošime, o mažiausiai per tą laiką pasikeitė pačios eglės. Tik paskutiniais dešimtmečiais kiek išpopuliarėjo dirbtinės eglės, tačiau vertinantys tradicijas ir natūralumą mieliau renkasi gyvas egles.

Susižinoti daugiau apie eglių puošybą išsiruošėm į Miežiškių miestelį, kur įsikūręs vienintelis Lietuvoje eglutės žaisliukų muziejus. Vienintelis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse. Muziejaus idėja gimė 2010 metais, kai per surengtą eglutės žaisliukų parodą miestelio gyventojai nustebino aktyvumu ir sunešė virš poros šimtų žaisliukų. Bibliotekininkė ir eglutės žaisliukų įkūrėja p. Violeta ėmėsi iniciatyvos ir per keletą metų dienos šviesą išvydo analogų Lietuvoje neturintis eglutės žaisliukų muziejus.

Prie muziejaus atsiradimo nemažai prisidėjo ES parama, kurios pagalba ant senų pamatų atstatytas ir jaukiai įrengtas anksčiau bažnyčiai priklausęs pastatas miestelio centre. Į 2014 metais atidarytą muziejų atvykusius pasitinka pati p. Violeta, kuri pasitikusi lankytojus lauke iš karto į vidų nekviečia ir iš karto vedasi prie eglutės, kur  Kalėdų senelio sostas stovi, o ant jo sniegenos turi. Sako, palaikysi ranką pridėjęs – noras išsipildys.

Prieš įeinant į muziejų prie durų stabtelėjusi p. Violeta rodo virš durų kabančią Šiaurinę žvaigždę. Kalviui kalant žvaigždę ir ji kartą kūju taukštelėjo per ją, kol dar geležis šilta buvo. Panašu, kad šiame muziejuje kiekvienas eksponatas, kiekvienas daiktas turi savą istoriją.

Tas istorijas p. Violeta ir toliau pasakoja bei mūsų vienų po muziejų nepaleidžia. Didžiulis skirtumas, kur pačiam į eksponatus žiūrėti ir matyti tik vaizdą, o kur įdomios informacijos sužinoti ar tikrą (o kai kada ir ne visai) istoriją išgirsti. Istorijas turi ir seni ir dabartinių laikų žaisliukai, nors pastarųjų muziejuje nėra daug. Jie tikrai kažkuo turi būti ypatingi, kad nusipelnytų vietą muziejuje. Vienas tokių – žaisliukas su Vilniaus vaizdu, kurį pats A. Zuokas padovanojo. Tokių žaisliukų buvo pagaminta tik 50 ir be muziejaus tokį žaisliuką dovanų gavo ir LR Prezidentė D. Grybauskaitė.

Žaisliukas su viduje susmulkintais litų bloknotais, raudonas burbulas su baltu Vyčiu ir LR Seimo žalvarinės eglutės papuošimas, kuriame vaizduojama saulė, budinanti žemę ir skatinanti ją klestėti – verti dėmesio muziejaus eksponatai, kurių, vargu ar dar kur pamatysite.

Pasižiūrėjus į šiuolaikinius žaisliukus, akys ieško pačių seniausių, kurių amžius siekia arti šimto metų.

Per tą šimtą metų žaisliukų gamyboje daug kas keitėsi. Jei pradžioje jie dažniausiai buvo gaminami namuose ir naudojamos įvairios namuose turimos medžiagos, tai vėliau prasidėjo masinė gamyba ir žaisliukus gamino fabrikuose. Entuziastinga p. Violeta neleidžia atsipalaiduoti nei minutei ir baigusi pasakoti istorijas pradeda uždavinėti klausimus kuris žaisliukas iš ko pagamintas. Medžiagos pačios įvairiausios: stiklas, fajansas, putplastis, popierius, pjuvenos – atspėti ne pati lengviausia užduotis. Originalūs karo ir pokario metu pagaminti žaisliukai iš elektros lempučių, kurie parodo, kad ir sunkiais laikais žmonės švęsdavo šventes ir nestokojo išradingumo.

Eglutės žaisliukų muziejuje galima aptikti vaikystę primenančių sovietinio laikotarpio žaisliukų. Sentimentus sukeliantys animacinių filmukų herojai, stikliniai vaisiai ir uogos, paukščiukai ir nameliai. Iš storo stiklo pagaminta saulė ir laikrodis, kurie būdavo kabinami prie eglės kamieno, nes šakos jų tiesiog neišlaikydavo. Pasirodo, laikrodžiai anksčiau rodydavo skirtingą laiką, vieni be dešimties minučių dvylika, kiti be penkiolikos. Kai ekranuose pasirodė kino filmas „Karnavalinė naktis”, po to visi žaisliukai-laikrodžiai kaip susitarę sustingdavo ties be penkių minučių dvylika.

Sovietiniais laikais žaisliukai būdavo gaminami ir su politiniais motyvais. Štai buvo netgi žaisliukas su Stalino atvaizdu, bet, sako, žmonės bijojo juos ant eglės kabinti. Neduok, Dieve, sutruks, tai ir tremtin galima papulti. Turbūt retas kuris tokių žaisliukų turėjo, nes ir muziejuje jo nėra, tik nuotraukoje pamatėm.

Muziejuje gausu ne tik žaisliukų, bet ir kitokių puošybos elementų, tai ir „lietus” ant eglutės, žvakidės, „chapuškės”, kaukės, po eglėmis stovėję seniai šalčiai su savo istorijomis ir net plokštelė su kalėdine melodija. O po viena eglute galima rasti elektros laidą-prailgintuvą su kalėdiniais motyvais.

Išsidaviau, kad ir aš būdamas mažas tokio Senio šalčio maišą praplėšiau. Tačiau ne aš vienas toks esu, dauguma muziejaus lankytojų apie tai pasipasakoja ir prisipažįsta smalsumui pasidavę. Taip vaikštant po muziejų ir klausant žaislų istorijų valanda prabėga kaip viena akimirka. Galima muziejuje ir edukacinę programą užsisakyti bei atminimui eiglutės žaisliuką pasigaminti, tik susitarti reikia iš anksto. Beje, kaip ir dėl pačio muziejaus lankymo, nes tiesiog užsukus važiuojant pro šalį greičiausiai eglutės žaisliukų muziejus bus užrakintas.

Jei jau pats eglutės žaisliukų muziejus skamba neįprastai, tai jo lankymas kartu su entuziazmu trykštančia ir nuoširdžias istorijas pasakojančia p. Violeta jį padaro tiesiog išskirtiniu. Kalėdinės nuotaikos čia tikrai daug.