Madeira. IV dalis – žydinti sala

Išaušo nauja graži diena Madeiroje ir sala vėl pražydo. Gražu. Gražu, bet jau kitaip, nes šiandien kėliausi anksti, dar tamsoje, kad pamatyčiau kaip tas grožis gimsta. Jokia paslaptis, kad Madeira patenką į sąrašą tų vietų, kur galima stebėti gražiausius pasaulyje saulėtekius. Tam yra priežastis. Nuo Atlanto pučiantys vėjai susidūrę su Madeiros kalnais pradeda kilti aukštyn. Drėgnas ir šaltas oras kildamas aukštyn kondensuojasi ir susidaro debesys. Dažniausiai rytais ir vėjuotomis dienomis į rytus nuo Madeiros nusidriekia „debesų jūra”. Ji plyti žemiau viršukalnių, todėl iš ten galima stebėti įspūdingus saulėtekius, kai saulė pateka virš debesų.

Ar verta aukoti kelias valandas miego tam, kad pamatyti kaip teka saulė? Atsakymą kiekvienas turi rasti savo viduje. Man atrodo, kad atsikelti dviem ar trim valandom anksčiau nei įprasta yra niekingai maža kaina už tai, kokia patirtis laukia Madeiros kalnų viršuje. Nieko negalvodamas nusistatau žadintuvą 5 valandai ryto. Vasarą Madeiroje saulė teka vėliau nei Lietuvoje, maždaug 7 valandą. Ant kalno reikėtų būti bent pusvalandis prieš saulėtekį ar dar anksčiau.

Pico do Areeiro ko gero populiariausia vieta Madeiroje pasitikti saulę. Ji netoli Funšalio, todėl gyvenant sostinėje viršūnę galima pasiekti per kiek daugiau nei pusvalandį. Kelias netolimas, tačiau visą laiką reikia kilti aukštyn. Miestas tuščias, vos vienas kitas žmogus ir beveik jokių automobilių. Kažkiek net nejauku dėl to, tačiau išvažiavęs iš miesto pasiveju pakeleivius. Kuo toliau, tuo daugiau automobilių. Visi jie suka tame pačiame posūkyje, visi juda ta pačia kryptimi. Iki saulėtekio kiek mažiau nei valanda, tačiau viršuje esanti mokama automobilių stovėjimo aikštelė jau pilna. Reikia grįžti beveik kilometrą iki didesnės aikštelės arba ieškoti tinkamos vietos sustoti pakelėje. Pavojingiausiose vietose stovi draudžiantys stovėti ženklai, tačiau kitur pakelė greitai pildosi automobiliais. Kažkuriuo metu eismas į viršų uždaromas ir lieka vienintelis kelias – palikti automobilį žemutinėje aukštelėje ir viršūnę pasiekti pėsčiomis ar specialiu Schuttle bus”.

Tikroji gamtos spektaklio pradžia būna tada, kai tik pradeda brėkšti. Pats saulės patekėjimo momentas yra kulminacija, emocijomis praturtintas gražus reginys. Suprantu tuos, kurie šiltai apsirengę saulėtekio laukia valandą ar ilgiau. Ne tik gęstančios žvaigždės ir iš tamsos išnyrantys kalnų kontūrai yra verti spektaklio vardo. Svarbus čia ir laukimas, saulėtekio laukimas, buvimas maža gamtos dalele – koks teatras be emocijos? Tačiau tai tik pirma dalis. Saulė pateka greitai – per kelias minutes ir tada prasideda antra dalis. Kontrastas didėja, spalvos ryškėja, grožėtis galima ilgai, iki vakaro, iki tamsos.

Nemaža dalis pasitikusiųjų saulę keliauja taku Vereda do Areeiro. Tris kalnų viršūnes jungiantis takas yra bene vaizdingiausias Madeiroje. Bendras jo ilgis į vieną pusę siekia 7 kilometrus, tačiau dabar juo galima nukeliauti tik 1,2 kilometro. Šiuo metu viena tako atkarpa uždaryta. Jo pradžia kaip tik čia, tačiau dėl didžiulio žmonių kiekio geriau grįžti vėliau. Tai tik vienas iš daugelio pėsčiųjų maršrutų Madeiroje, kuriems skirtas atskiras tinklaraščio įrašas.

Papusryčiavęs renkuosi kitą, taip pat netoli Funšalio esančią vietą – Curral das Freiras (Vienuolių slėnis).

Tai bene atokiausia vieta Madeiroje. Kraterio formos slėnis iš visų pusių apsuptas stačių kalnų, į kurį iki XX amžiaus buvo galima patekti tik kalnų takais. Nors Curral das Freiras gyvena apie 2000 gyventojų, šį slėnį su likusia salos dalimi jungia tunelis.

Pavadinimas „Vienuolių slėnis“ atsirado neatsitiktinai. Pasak legendos ir istoriškai patvirtintų faktų, 1566 metais funšaliečių Santa Klaros vienuolyno vienuolės pabėgo į šį atokų slėnį, kad pasislėptų nuo prancūzų piratų, kurie užpuolė ir niokojo Funšalio miestą. Tuo metu slėnis buvo toks atokus ir sunkiai pasiekiamas, kad tapo idealiu prieglobsčiu. Tai iš vandenyno nematoma vieta.

Važiuojant į Carral das Freiras prieš tunelį pasukus kairėn galima rasti kilometro aukštyje įrengtą apžvalgos aikštelę Eira do Serrado. Kelias link jos vingiuotas ir siauras, bet kartu labai vaizdingas. Paskutinius kelis šimtus metrų reikia eiti pėsčiomis. Nestačiai į viršų vedančio tako pabaigoje įrengta apžvalgos aikštelė. Iš ten visas slėnis kaip ant delno. Jaučiasi aukščio baimė, kadangi apačioje esantis miestelis tiesiog po kojomis.

Sekantis pasirinkimas yra aukštikalnėse augantys drėgnieji miškai. Laurisilva tai Madeiroje augantis laurų miškas, išlikęs iš tų laikų, kai prieš milijonus metų tokie miškai dengė didelius Europos ir Šiaurės Afrikos plotus. Tai subtropinis drėgnasis miškas, kurio pagrindiniai medžiai – lauramedžiai. Laurisilva yra didžiausias ir geriausiai išlikęs laurų miško pavyzdys pasaulyje. 1999 metais Laurisilva da Madeira buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai vienintelis objektas Madeiroje, įtrauktas į UNESCO.

Lauramedžiai auga 300–1400 metrų aukštyje virš jūros lygio ir jų miškai užima apie 20% salos ploto. Seniausius ir įspūdingiausius medžius galima pamatyti Fanal miške, kur augančių lauramedžių amžius siekia 500-800 metų.

Verta Fanal miške apsilankyti ne tik gražiu oru, bet ir esant rūkui. Mistiškas vaizdas primena siaubo filmų scenas, o tvyranti drėgmė leidžia pasijausti tarsi šaltoje turkiškoje pirtyje. Šio miško augmenija geba pasisavinti drėgmę iš rūko ir debesų. Dalis sukaupto vandens patenka į levadas.

Skaitant atsiliepimus apie Madeirą susidarė įspūdis, jog laurų mišką visi nori aplankyti ūkanotą dieną. Man tai pavyko iš karto ir netyčia. Gailėjausi nepasiėmęs šiltesnių rūbų, bet kai patenki į tokią aplinką kai kuriuos kūno pojūčius tiesiog pamiršti. Mistiški vaizdai ir neįsivaizduojamas kiekis drėgmės. Visgi smalsumas pamatyti šią vietą saulėtą dieną niekur nedingo. Tai buvo vienintelė vieta Madeiroje, kur lankiausi dukart.

Keliaudamas po Madeirą geriausiai išmokau 2 žodžius – „obrigado” ir „miradouro”. Pirmasis reiškia „ačiū”, antrasis – „apžvalgos vieta”, „gražus vaizdas”. Kadangi Madeiros sala yra vulkaninės kilmės ir kalvoto reljefo, natūraliai susidarė daug vietų, iš kur atsiveria gražūs vaizdai. Net ir be plano keliaujant automobiliu po salą pamatysite daug gražių kraštovaizdžių, jei pastebėję ženklą „miradouro” pasuksite ta kryptimi.

Prieš kelionę tokių vietų pasižymėjau 10, gal 15, tačiau kelionės metų pavyko aplankyti daugiau. Ne visur apsilankiau ką buvau atsirinkęs, tačiau ne vieną sugalvojau aplankyti ekspromtu. Važiuoji keliu ir matai užrašą „miradouro”, turi pora sekundžių įvertinti situaciją – nori užsukti ar nenori, yra kur sustoti ar ne? Iš pradžių apima azartas, tačiau vėliau ateina ir sotumo jausmas. Kaip ir visame kame gyvenime – turi būti saikas. Kiek tokių „miradouro” yra Madeiroje iš viso? Dešimtys, o gal ir šimtai. Populiariausios pažymėtos ir lengvai pasiekiamos, o kur dar mažiau populiarios ir sunkiau prieinamos? Išsamiau apie tai atskirame tinklaraščio įraše, skirtame tik apžvalgos aikštelėms.

Sąraše su apžvalgos aikštelėmis turėjau įsirašęs ir Capela de Nossa Senhora de Fátima. Baltos spalvos kvadrato formos ant kalvos stovinti koplyčia yra ryškus akcentas žaliuojančiame slėnyje. Tai vienas iš Madeiros simbolių, dažnai matomas kelionių agentūrų reklamose, reklamuojančiose šią salą. Važiuojant vaizdingu slėniu nuo Ribeira Brava link Sao Vincente kaip didelis pieštukas prieš akis išdygsta ši koplyčia. Tokį idilišką, nuotraukose matomą vaizdą galima išvysti nebent pakėlus droną arba sustojus pavalgyti restorane „Lavrador”. Čia radome skaniausią maistą visoje Madeiroje su ne ką prastesniu vaizdu į koplyčią.

Privažiuoti galima ir iki koplyčios, bet paskutinius pora šimtų metrų tenka užlipti laipteliais. Iš toliau ji atrodo įspūdingiau nei iš arti. Madeiros kraštovaizdžiai greitai išlepina ir pradedi tikėti vis naujo wow emocijų verto vaizdo. Kita vertus, ne vieta grožėtis koplyčia privažiavus prie pat. Užtenka apsižvalgyti aplink ir pozityvios emocijos vėl „ima viršų”. Šiaurinėje pusėje tarp uolų mėlynuoja vandenynas, pietuose atsiveria dar geresnis vaizdas į terasuotą slėnį.

Pervažiavus Madeirą iš pietų į šiaurę iš karto galima pastebėti piktesnį vandenyną. Krantą skalauja didesnės bangos ir išsimaudyti bet kur nepavyks. Tą akivaizdžiai galima matyti nuvažiavus iki Porto Moniz miestelio, esančio vakarinėje šiaurinės pakrantės dalyje. Čia yra natūralūs, vulkaninės kilmės baseinai, kuriuos suformavo sustingusi lava. Vanduo į juos patenka iš vandenyno potvynių metu. Šie baseinai yra puiki vieta maudytis, nes juos nuo atvirų vandenyno bangų saugo natūralūs uolų dariniai, o vanduo juose nuolat atsinaujina.

Įėjimas į šiuos baseinus mokamas, bet nėra brangus. O koks pasirinkimas jei nori įmerkti kojas į Atlanto vandenyną, o jis šiauriniame Madeiros krante neramus? Vanduo šaltokas, bet išsimaudyti gamtos sukurtuose baseinuose – būtina. Šie baseinai susiformavo iš atvėsusios lavos, todėl natūralios vulkaninės uolos sudaro apsauginį barjerą nuo galingų Atlanto vandenyno bangų ir stiprių srovių. Nors bangos dūžta į uolas, pats baseinų vidus išlieka ramus.

Blogiausia tai, kad šaltas vanduo ne tik baseine, bet ir duše. Panašu į diskriminaciją, nes moterys gali praustis po šiltu vandeniu. O gal tiesiog techniniai nesklandumai? Nereikšminga aplinkybė už kurią svarbesnis dalykas yra restorano pasirinkimas. Porto Moniz jie yra dviejų rūšių – pilni ir pustuščiai. Kas eina į pustuščius? O gi tie, kas netelpa į pilnus ir nenori ar negali laukti. Užimtumas čia geresnis rodiklis nei Google įvertinimas. Tuo maisto temą Porto Moniz miestelyje galima ir uždaryti. Maudynės lavos baseinuose patiko kur kas labiau nei pietūs pustuščiame restorane.

Tokių baseinų šiauriniame Madeiros krante yra ir daugiau. Vieni jų yra natūrialios kilmės, kiti – įrengti dirbtinai.

Neįsivaizduoju kokia statistika, bet spėju, kad į Madeirą kur kas daugiau turistų atvyksta dėl aktyvus poilsio ir keliavimo po salą nei dėl poilsio prie vandens. Visgi keliaujant po salą galima suderinti abi poilsio formas. Mėgstantiems smėlėtą paplūdimį vertėtų keltu iš Fušalio keltis į Porto Santo salą. Joje yra kelių kilometrų ilgio smėlio paplūdimys, kokių Madeira neturi. Plaukimas pirmyn ir atgal trunka apie 5 valandas, todėl tam reikia skirti visą dieną. Man tai per didelė prabanga, todėl keliaudamas po salą kasdien maudausi skirtinguose paplūdimiuose.

Porto Moniz vulkaninės kilmės baseinai yra viena tokių vietų. Gal tai nėra tradicinis paplūdimys, bet viena iš „must išsimaudyti” vietų. Lygiai tokie patys prioritetai buvo ir mano paplūdimių sąraše – Porto Moniz ir toliau kaip Dievas duos. O jis davė įvairių variantų. Buvo su juodu smėliu, buvo su baltu smėliu, buvo su akmenukais. Buvo ir nepatenkančių į nei vieną kategoriją, pavyzdžiui – po oro uostu. Kur į vandenį reikia nulipti kopėčiomis, o virš galvų leidžiasi lėktuvai.

Maudytis čia visai patogu, bet išlipus ant kranto leisti laiką ant betono – ne itin smagu. Čia dar ir automobilių aikštelė įrengta, todėl unikalumo oro uostas suteikia, tačiau jaukumo – ne. Jau geriau paėjus pakrante kelis šimtus metrų apsistoti akmenuotame paplūdimyje ties Santa Cruz. Čia ir besileidžiantys lėktuvai matosi, ir jaukumo daugiau. Tik reikia rasti laisvą medinį gultą, nes gulėjimas ant akmenukų bus tarsi jogos pratimas.

Prainha do Caniçal – už Caniçal miestelio pakeliui link São Lourenço esantis juodo smėlio paplūdimys paliko geriausią įspūdį. Vienintelis nepatogumas – nuo palikto automobilio reikia taku leisti žemyn, o po to užlipti atgal. Sakėm, kad jei bus laisvo laiko – grįšim. Naivu buvo taip galvoti, iš kur Madeiroje būnant tik savaitę gauti laisvo laiko?

Pietinėje pakrantėje įsikūrusiame Calheta miestelyje yra 2 smėlio paplūdimiai. Jie nėra natūralūs, smėlis į juos atgabentas iš Maroko. Kalnų apsuptame miestelyje galima pajausti kurorto atmosferą, tačiau pats paplūdimys nepaliko įspūdžio. Smėlis tiesiog dulka, o akmenimis nuo vandenyno atitvertoje teritorijoje vanduo atrodo nešvarus. Gal nuo to pačio afrikietiško smėlio?

Yra Madeiroje laukinis paplūdimys (ko gero ne vienintelis), kuriame mielai būčiau apsilankęs. Tai São Lourenço paplūdimys. Jis matosi einant Vereda da Ponta de São Lourenço taku. Pirma sąlyga – reikia turėti maudymosi reikmenis, antra – tektų nemažai leistis iki pakrantės, tačiau laukinės gamtos jausmas garantuotas.

Kam patinka gamta, Madeira išties tinkama kryptis. Kraštovaizdžiai čia įspūdingi ir nori nenori miestams ir miesteliams lieka mažiau dėmesio. Negaliu pasakyti, kad Funšalis liko nuskriaustas, laiko jam skyriau sąlyginai nemažai. O štai kitais vandenyno pakrantėje įsikūrusiais miesteliais pažintis buvo trumpa. Mačiau juos giliuose slėniuose, mačiau uolų apačioje prie vandens ar išsidėsčiusius terasoje ant vandenyno kranto. Gėrėjausi jų darna su Madeiros gamta iš tolo ir tik keliuose nusprendžiau sustoti.

Ponta do Sol miestelio pravažiuoti nesustojus neįmanoma. Jis per daug gražus. Čia ilgiausiai Madeiroje per dieną šviečia saulė, todėl miestelio pavadinimas išvertus iš portugalų kalbos yra „saulės kyšulys”. Ramus, romantiškas, dvelkiantis senove. Ponta do Sol paliko geriausią įspūdį, nepaisant to, kad rasti kur pastatyti automobilį yra rimtas iššūkis.

Visai netoli yra kitas miestelis – Ribeira Brava. Tai vienas seniausių miestelių, įsikūrusių prie upės. Jame stovi sena bažnyčia, veikia brangiausias Madeiroje turgus ir driekiasi akmenuotas paplūdimys. Čia pirmą kartą įmerkiau kojas į Atlanto vandenyną.

Curral das Freiras – unikalus miestelis su unikalia istorija. Įkurtas vienuolių jis, priešingai nei absoliuti dauguma kitų, yra salos gilumoje, vienoje atokiausių vietų. Jį iš visų pusių supa aukštos uolos, vienoje kurių įrengta apžvalgos aikštelė. Į miestelį galima nuvažiuoti vieninteliu keliu – tuneliu. Iki tol jis buvo pasiekiamas tik takais.

Į šiaurinėje pusėje esantį Seixal miestelį verta užsukti dėl natūralių vulkaninės kilmės baseinų ir juodo smėlio paplūdimių. Bent jau taip rašoma internete. Visgi jame sustojau dėl gražaus kraštovaizdžio, kurį galima stebėti ir pro automobilio langą. Galima, bet matant tokius vaizdus sunku nesustoti.

Santana. Šio miestelio turbūt net neminėčiau jei ne jame įsikūręs Parque Temático da Madeira. Tai teminis parkas, supažindinantis su salos istorija ir kultūra. Savotiškos lietuviškos rumšiškės, kur galima pamatyti dar vieną Madeiros simbolį. Tai tradiciniai Santanos miesteliui būdingi nameliai su žemai nuleistu stogu. Trikampio formos namelių su šiaudais dengtais stogais ir nudažytų ryškiomis spalvomis neįmanoma sumaišyti su niekuo.

Teminis parkas nemažas, jam apžiūrėti reikėtų poros valandų, todėl bilietų pardavėjas tikslinasi, ar tikrai perkame bilietus kai iki uždarymo liko pusvalandis? Geriau apžiūrėti prabėgomis nei iš viso likti nemačius, nes sugrįžti čia progos jau nebus. Vien tik dėl namelių eiti į šį parką neverta, jų galima rasti ir miestelyje. Pats parkas žydintis, kaip ir visa Madeira. Atskiruose pastatuose įrengtos su Madeira supažindinančios ekspozicijos, tačiau už daugelį jų reikia mokėti papildomai.

Paskutinis miestelis, kurį paminėsiu yra Caniçal. Tai svarbus salos žvejybinis uostas, turistus labiausiai traukiantis dėl jame esančio banginių muziejaus. Kiekvienoje kelionėje aplankau bent vieną muziejų ir ilgai rinkausi, ką aplankyti Madeiroje. Prie muziejų galima būtų priskirti ir ką tik paminėtą teminį parką, tačiau norėjosi kažko labiau specifinio. Kas gali būti labiau specifinis nei Ronaldo muziejus? Sutinku, kad Ronaldo yra unikalus futbolininkas, bet jo trofėjų kolekcija į mano suprantamą muziejų kategoriją nepatenka.

Banginių muziejus modernus, interaktyvus ir įdomus. Kelias valandas galima vaikščioti su audiogidu ir klausyti pasakojimų apie banginius ir ne tik. Visgi klausimas, kaip teisingiau vadinti muziejų – banginių ar banginių medžiotojų? Nuo antrojo pasaulinio karo Madeiroje buvo pradėti medžioti banginiai ir ši pramonės šaka kelis dešimtmečius buvo pragyvenimo šaltiniu daugeliui salo gyventojų.

Banginių medžioklė ypač aktyviai vyko Caniçal kaimelyje, kur ir įkurtas muziejus. Medžioklės taikiniu daugiausia buvo kašalotai, kurie buvo vertinami dėl aliejaus, taukų ir spermaceto – vertingos medžiagos, naudojamos pramonėje, kosmetikoje ir medicinoje. Medžioklė buvo labai primityvi ir pavojinga. Medžiotojai, vadinami „baleeiros”, plaukdavo nedidelėmis valtimis ir banginius medžiodavo rankomis, naudodami harpūnus.

Paskutinė banginių medžioklės stotis Caniçal kaimelyje užsidarė 1981 m., o 1986 m. komercinė banginių medžioklė buvo uždrausta. Jei prieš pusšimtį metų Madeiros gyventojams pajamas nešdavo banginių medžiojimas, tai dabar jie uždirba plukdydami turistus į vandenyną stebėti tų pačių banginių.

Skaitydamas apie Madeirą dažnai matydavau klausimą – ar verta ten nuomotis automobilį? Ar nepavojinga? Sala išties kalnuota, tačiau kelių sistema yra tokio lygio, kad saugumo klausimo galima ir nekelti. Keliai ne tik labai geros kokybės, bet ir saugūs. Tikrai geresni nei Lietuvoje. Salą juosiantis kelias vietomis daugiau eina po žeme nei ant žemės. Begalė visokio ilgio tunelių. Kažkas Madeirą net palygino su šveicarišku sūriu, nes jie abu tokie pat skylėti. Salos rytinę dalį su vakarinę jungia 4 juostų kelias, todėl Madeirą pervažiuoti galima per pusantros valandos.

Kylant į kalnus keliai tampa siauresnis ir statesni. Prieš kelionę kalbant su automobili nuomos kompanija, patarė rinktis ne patį silpniausią automobilį su automatine pavarų dėže. Manau, kad tai pagrindiniai kriterijai, nes tikrai į stačias įkalnes kilau be problemų. Čia nėra tokių baisių serpantinų kaip teko matyti Sardinijoje, ar itališko vairavimo košmaro kaip Amalfio krante. Visas paminėtas vietas pasiekiau nenuvažiavęs nuo asfaltuoto kelio. Tiesa, vairuojant Madeiroje labiau pasiteisino Waze, o ne Google žemėlapiai. Pastarieji išvažiavus iš tunelio ilgai gaudydavo signalą, todėl kartais tekdavo apsukti ne vieną ratą žiedinėje sankryžoje.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį, tai į važiavimą žiedinėmis sankryžomis. Įvažiuoji ir iš karto į kairę juostą, nebent išvažiavimas yra pats pirmas. Pirma juosta žiedu važiuoja tik turistai. Taksistai pyksta, sako, pastarieji važiuoti nemoka. Šią taisyklę sužinojau prieš kelionę, todėl jau po poros dienų buvo nesunku atskirti vietinius nuo turistų.

Dėmesio vertas ir Funšalio oro uostas, kuriam suteiktas Cristiano Ronaldo vardas. Garsus jis tikrai ne dėl šios futbolo žvaigždės vardo, o dėl to, kad jame nusileisti gali ne kiekvienas pilotas. Madeiros oro uostas žinomas kaip vienas pavojingiausių oro uostų pasaulyje. Nuo 2000 metų jis tapo saugesnis, kai pastačius didžiulę estakadą virš jūros nusileido takas tapo ilgesnis. Tiesa, tai nepadėjo, nes mūsų paimti atskridęs lėktuvas dėl šoninio vėjo nesugebėjo nusileisti.

Teko matyti ir ne itin komfortiškų nusileidimų, kol į Lietuvą skraidinantis lėktuvas, aplankęs Tenerife, sėkmingai nutūpė Madeiroje. Beje, prie oro uosto yra kelios vietos, iš kur patogu stebėti besileidžiančius ir kylančius lėktuvus. Žinodamas, kad lėktuvo vėlavimas Madeiroje yra veikiau taisyklė nei išimtis, automobilį nuomojau ne oro uoste, bet Funšalyje.

Lietuvą po bemiegės nakties pasiekiau keliomis valandomis vėliau nei planuota. Nors kelionė į priekį ir atgal nebuvo pati maloniausia ir sklandžiausia, Madeira paliko puikų įspūdį. Prieš kelionę žinojau, kad laukia intensyvi savaitė, tačiau kad pavyks tiek pamatyti bei patirti ir kad viskas pavyks taip sklandžiai – nelabai tikėjausi. Jei norite keliauti į Madeirą, bet nesiryžtate, perskaitykite kelionės įspūdžius ir drąsos turėtų atsirasti daugiau. Tai europietiška sala. O jei savarankiškai keliauti trūksta įgūdžių – pagalbos galite kreiptis į lietuviškai kalbančius gidus Madeiroje. Ar verta? Neatsakysiu, nes mano sprendimas buvo salą pažinti savarankiškai. Ir puikiai pavyko.