Turizmas su slidėmis arba kodėl namų darbai nesibaigia mokyklos baigimu

Lietuvoje jau tampa tradicija Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti be sniego. Eiliniams lietuviams šventinės nuotaikos tai neprideda, o štai  keletas Lietuvoje įsikūrusių kalnų slidinėjimo trasų tokiomis žiemomis ne tik kad gyvena be Kalėdinės nuotaikos, bet ir skaičiuoja nuostolius. Lietuviškas pajūris per pora vasaros mėnesių stengiasi užsidirbti visiems metams į priekį, o minėtų slidinėjimo trasų savininkai tam turi dar mažiau laiko, todėl kainos sėkmingai kyla ir toliau. Anksčiau norėdami pasidžiaugti pigesniais kalnų slidinėjimo malonumais važiuodavom į Čekiją ar Slovakiją, bet ten investuotojams atnaujinus įrangą ir intrastruktūrą kainos gerokai šoktelėjo, todėl šiek tiek primokėjus geriau rinktis Italijos, Prancūzijos ar Austrijos Alpių slidinėjimo kurortus, kur slidinėjimo trasų gausa greitai atperka brangesnę kainą. Dar didesnį postūmį vykti slidinėti į Alpes padarė euro įvedimas Lietuvoje, kai ankstesnes aikčioti vertusias maisto ir gėrimų kainas kalnuose beveik pasivijo, o kai kur ir pralenkė, lietuviško maitinimo sektoriaus kainos. Tampame brangia Rytų Europos valstybe, todėl taupydami pinigus vykstame slidinėti kur pigiau, į šimtais kilometrų slidinėjimo trasų turinčius Alpių kurortus. Skamba ironiškai? Luktelim dar pora metų ir taip neatrodys.

O kol laikas eina, skaitau pačią pirmą Naujųjų metų dieną pasirodžiusį straipsnį apie slidinėjimą kalnuose, kuriame slidinėjimas palyginamas su geru maistu, neva jiems abiem būdingos dvi taisyklės: švieži ir kokybiški ingredientai bei tai, kad tie ingredientai turi patikti.  Ilgai galvojau kaip galima atsakyti į toje pačioje antraštėje užduotą klausimą „kokia nauda iš šviežio tarakono, jeigu jo nevalgote?, bet į logikai nepasiduodantį klausimą nėra ir logiško atsakymo. Atsakymas lai būna tie prisiminimai iš pernykščio slidinėjimo Italijoje.

Taip, vaizdai kalba patys už save, tai Dolomitinės Alpės ir bent kiek ant slidžių pastovinčių slidininkų garbės reikalas nors kartą ten nuvažiuoti ir apsukti garsųjį SellaRonda ratą. Tik šį kartą garsi ir geidžiama SellaRonda liks antrame plane. Ne tik todėl, kad jai turėtų būti atskiras įrašas tinklaraštyje, bet ir todėl, kad visame pasaulyje skambantys garsūs turistinių vietų pavadinimai nustelbia šalia jų esančias kitas dėmesio vertas vietas. Taip yra ne tik Lietuvoje, taip yra ir visame pasaulyje, todėl norintys kažko kito ar kažko daugiau turi daryti namų darbus. Kalbu ne apie slidinėjimo kelionės paketo įsigijimą prieš pusę metų ir ne apie slidžių paruošimą slidinėjimui, o apie kiek platesnį pasidomėjimą vietove, kurioje ruošiatės slidinėti. Taigi, praeitais metais sąžiningai atliekant namų darbus pradėjo dėliotis slidinėjimo atostogų planas, kurio akcentu tapo Didžiojo karo tema.

Kas čia per velnias? – paklausite. O kas jums sakė, kad slidinėjimas tai tik kėlimasis keltuvu ir leidimasis žemyn? Pernai važiavau į kalnus ne sportuoti, o turistauti. Tik turistauti ne pėsčiomis, ne automobiliu, o kalnų slidėmis, nes Dolomitinės Alpės tam puikiai tiko. Kaip tik tose vietose, kur dabar žiemos sezonu kalnų šlaituose knibždėte knibžda slidininkų, I-ojo Pasaulinio karo metais ėjo fronto linija, kurios vienoje pusėje stovėjo Italijos, kitoje – Austro-Vengrijos kariuomenės. Mūšiai čia vyko ypač sudėtingomis sąlygomis. Stačiuose pietiniuose kalnų šlaituose įsirengę bunkerius ir tunelius savo pozicijas gynė italai, o kitoje kalnų pusėje ledo ir kalnų urvuose buvo austro-vengrai. Statūs Alpių šlaitai ir atšiaurios žiemos sąlygos kalnuose vertė abiejų pusių karius kariauti nežmoniškomis sąlygomis, o nušliaužusi ir po sniegu palaidojusi apie 10000 abiejų pusių karių sniego lavina dar ir dabar vadinama baltuoju penktadieniu. Kadangi I-asis Pasaulinis karas yra ne domėjimosi objektas, o tik slidinėjimo turizmo tema, todėl nuo slidinėjimo toli ir nenutolsiu.

Itališkai šis slidinėjimo maršrutas vadinasi „Giro della Grande Guerra”. Pavadinimą verta įsiminti ne tik todėl, kad Google’as daugiau informacijos suteiktų, bet ir čiuožiant pasitikslinti, ar teisingu maršrutu vykstate. Bendras to slidinėjimo maršruto ilgis – virš 80 kilometrų, kurių dalį tenka įveikti kylant keltuvais į viršų, dalį čiuožiant trasomis žemyn, o tarp atskirų slidinėjimo zonų reikia važiuoti skibusu. Maršrutas yra žiedinis, o pradėti čiuožti galima bet kurioje jo vietoje maršruto kryptį pasirenkant savo nuožiūra. Patogiausia vieta šiam slidinėjimo safariui man pasirodė į SellaRonda ratą patenkantis Arabba miestelis, nuo kurio nusprendus čiuožti ratą prieš laikrodžio rodyklę (raudonomis rodyklėmis paženklintas maršrutas) reikia keliauti link Marmolada. Tai aukščiausia Dolomitinių Alpių viršukalnė, kurios aukštis siekia 3342m. Pakeliui link jos yra keletas dar neatnaujintų ir lėtų keltuvų, dviviečių ir triviečių, todėl esant daugiau žmonių čia susidaro eilės. Tiek dėl šios priežasties, tiek dėl didelio skaičiaus slidininkų, norinčių pakilti į Marmoladą, patarčiau kelionę pradėti kiek galima anksčiau. Aišku, idealu sulaukti saulėto ryto, o tada leisti į kelionę.

Šioje vietoje svarbu žinoti, jog Didžiojo karo slidinėjimo maršruto raudonoji kryptis veda greta Marmolados ir keliaujant šia kryptimi į viršūne kilti nereikia. Šią informaciją žinant bus lengviau pasirinkti čiuožimo kryptį, nes pasirinkus mėlynos krypties maršrutą, jis ves per Marmolados ledyną.

Nors raudonasis maršrutas prasuka pro Marmoladą, padarysiu išimtį ir papasakosiu, kodėl ten verta pasilankyti. Čiuožiant mėlynu maršrutu ar dar geriau, kaip ir aš padariau, apsilankant kitą dieną, iš Malga Ciapela tarsi į dangų šauna didelio keltuvo kabina.

Užkėlęs ant beveik kilometro aukščio uolos, įspūdingai atrodančios nuo apačios, keltuvas kelia toliau, kur pasiekęs beveik 3 kilometrų aukštį virš jūros lygio sustoja ant kalno keteros, kur įsikūręs aukščiausias Europoje muziejus. Jis taip ir vadinasi – Didžiojo karo muziejus.

Muziejus buvusių įtvirtinimų vietoje įkurtas 1990 metais. Pro langus matosi vaizdai, kuriuos karo metais matė čia budėję kariai, o muziejaus viduje tvarkingai įrengtoje ekspozicijoje gausu informacijos ir eksponatų karo tema: nuo ginklų, įtvirtinimų maketų iki elementarios karių kasdienybės ir buities.

Čia kariavusiųjų priešas buvo ne tik tiesioginis oponentas kitoje fronto pusėje, bet ir aukštis, šaltis, sniego lavinos. Amunicijos ir maisto tiekimas ar sužeistųjų nuleidimas žemyn kartais būdavo tiesiog neįmanomas, todėl kartais reikėdavo kovoti ne tiek su priešu, kiek su gamta. Stipresnių nervų lankytojai gali  ne tik pasiskaityti trimis kalbomis išsamiai pateiktą informaciją, bet ir peržiūrėti vaizdinę medžiagą ar pasiklausyti audio gidų, tik tam, aišku, reikia skirti laiko, todėl keliaujant mėlynuoju Didžiojo karo maršrutu to padaryti gali ir nepavykti.

Muziejus ne tik įdomiai ir tvarkingai įrengtas, bet ir draugiškas užsienio turistams bei slidininkams. Didžioji dalis lankytojų žiemos metu avi slidininkų batus ir tai yra normalu, o didesnį lankomumą skatina nemokamas įėjimas. Taigi bet kuriam bent kiek karu besidominčiam ir šiame Italijos regione atostogaujančiam slidininkui Didžiojo karo muziejus ir to paties pavadinimo slidinėjimo maršrutas yra tiesiog privalomi pamatyti objektai.

Tai ne paskutinė keltuvo stotelė. Kylam dar aukščiau į 3269 metrų aukštyje esančią Punta Rocca viršūnę, nuo kur visos Dolomitinės Alpės atrodo tarsi po kojomis. Čia jau amžino įšalo žemė, kur ledas nebeištirpsta net vasarą, karo metais įtvirtinimuose čia buvo įsikūrusi 300 Austrijos karių grupė. Ši vieta buvo vadinama ledo miestu, iš kurio buvo iškasta virš 10 kilometrų tunelių. Viename iš urvų 1979 metais buvo pastatyta Madonos statula, kurią pašventino dabar jau pats šventuoju paskelbtas popiežius Jonas Paulius II. Nuo čia beveik ranka pasiekiama aukščiausia Marmolada viršukalnė Punta Penia (3343 m.).

Pats laikas grįžti į raudonąjį Didžiojo karo slidinėjimo maršrutą ir nuo Malga Ciapela tęsti kelionę autobusu. Nuorodų ir informacijos keliaujantiems šiuo maršrutu galėtų būti ir daugiau, todėl kartas nuo karto tenka kasose ar informacijos biure pasitikslinti detales. Kasoje nusipirkęs bilietą į autobusą (skipass’as šiam autobusui negalioja) jo sustojimą randu kiek atokiau nuo keltuvo prie viešbučio esančioje aikštelėje. Abejonės pradeda apimti kai autobusui vėluojant sustojime stoviu vienas, tačiau italai niekada nepasižymėjo punktualumu, todėl visas abejones veju šalin. Gal 10 minučių vėlavęs autobusas ilgiau nei pusvalandį veža iki Alleghe miestelio, nuo kurio tęsiasi maršrutas per Civetta slidinėjimo slėnį. Simboliška, bet ir šiandien čia veikimo kalnuose įgūdžius lavina kariai.

Civetta slėnyje laikantis slidinėjimo maršruto vos kelis kartus pakilus su keltuvu nusileidžiu į slėnį, kuriame slidinėjimo trasa tiesiog atsitrenkia į kelią, kuriame jau stovi skibuss’as. Prie jo durų nutįsusi ilga laukiančiųjų eilė, primenanti tuos laikus, kai po studijų penktadienį atvažiavus į autobusų stotį laukiančiųjų paskutinio autobuso būdavo žymiai daugiau nei jis turi sėdimų ir stovimų vietų kartu sudėjus. Tilps visi į tą autobusą ar ne, neaišku, tačiau pasilikti ir pusvalandį laukti kito mažiausiai norisi. Dalis slidininkų dėl kažkokių priežasčių taip ir neišvažiuoja, o visi kiti iš vairuotojo nusipirkę bilietą įsitaiso ant sėdynių ir gėrisi kalnų vaizdais, kol pilnas autobusas kalnų serpantinu kyla aukštyn.

Ši atkarpa tarp Pescul ir Fedare yra žymiai vaizdingesnė nei prieš tai buvęs autobuso maršrutas, bet vaizdai tuo nesibaigia. Cortina slidinėjimo zonoje slidininkų pakankamai mažai, o matomiems vaizdams apibūdinti kur kas labiau tinka žodis „laukinis” nei „slidinėjimo kurortas”. Stačios ir smailios uolos tarp kurių į viršų kelia ne pirmos jaunystės keltuvas, o slėnyje iš sniego kyšantys dideli akmenys, uolos ir retos, nuo atšiaurių orų pavargusios pavienės pušelės sukuria dar neregėtą šio regiono peizažą.

Slidininkai, kurių vienintelis malonumas yra leidimasis nuo kalno, čia mažai užklysta. Trasos pakankamai siauros ir daugelyje vietų jos daugiau skirtos turistavimui, o ne maloniems nusileidimams nuo kalno, tačiau bėgantys nuo minios ir ieškantys įvairovės pasirinkę šį maršrutą tikrai nesigailės.

Slėnį keičia slėnis, o kartu su slėniu keičiasi ir kalnų kraštovaizdis. Verta stabtelti ir atsisukti atgal, nes iš čia gerai matyti 5 bokštų (Cinque Torri) kalnas. Šį kalną iš visai arti galima pamatyti pasirinkus mėlyną Didžiojo karo maršrutą.

Didžiojo karo maršrutas artėja prie Falzarego kalnų perėjos, kur stovinčios patrankos ir pastatyti paminklai primena, jog I-ojo Pasaulinio karo metais čia ėjo fronto linija. Iki karo per šiuos kalnus ėjo siena tarp Italijos ir Austro-Vengrijos. Austrai didžiausias kariuomenės pajėgas laikė Trento regione, nes nesitikėjo, jog italai galėtų pulti per kalnus. Tačiau italai, norėdami pralaužti austrų sieną pasirinko būtent puolimą ir pietryčių, tačiau planas nepasiteisino ir kilę mūšiai užsitęsė ilgam. Buvo netgi sakoma, kad šiose apylinkėse kiekvienas prieš tapdamas kariu pirmiau turėjo tapti alpinistu.

Prieš akis Lagazuoi kalnas, kurio viršuje austro-vengrų įtvirtinimai ir kilometrai iškastų tunelių, kuriais vasaros metu gali pasivaikščioti kiekvienas norintis.

Ir maždaug tokį vaizdą iš savo gynybinių įtvirtinimų matydavo austrų fronto linijos kariai.

Norinčių pasižvalgyti tokiais vaizdais slidininkų čia netrūksta, o norint sušilti ir išgerti šiltos arbatos įrengtame restorane teks pastovėti eilėje. Nors dar tik pietūs, bet branginant laiką pasitenkinu viešbutyje pasiruoštu sausu daviniu. Pirmą kartą įveikiant šį maršrutą nesinori gaišti laiko, nes neaišku kiek laiko gali tekti sugaišti laukiant autobuso ar stovint eilėse prie keltuvo. Be to neteisingai pasirinkus trasą gali tekti gaišti laiką grįžtant atgal, todėl norisi turėti laiko atsargą. Kita vertus nesinori ir lėkti akis išdegus, nes tokie Dolomitinių Alpių vaizdai verti ne vieno sustojimo ir pasimėgavimo reginiu. Kad tai neeilinio kraštovaizdžio vieta byloja ir tas faktas, kad čia buvo filmuojamos scenos kino filmui su Silvestru Stalone „Alpinistas”.

Raudonasis Didžiojo karo slidinėjimo maršrutas suteikia progą nusileisti pačia ilgiausia slidinėjimo trasa Dolomitinėse Alpėse „Armentarola”, kurios ilgis siekia 8,5 kilometro.

Nusileidus žemyn laukia dar viena, su karo tema nesusijusi atrakcija – arklių traukiamas slidininkų karavanas. Visų nusileidusių ilgąja trasa apačioje laukia rogėse įkinkyti arkliai, kurie iki Alta Badia slidinėjimo zonos kartu su rogėmis traukia ir į virves įsikibusius slidininkus. Paslauga, aišku, ne už dyką ir po kelis eurus iš kiekvieno surinkęs vietos verslininkas už gero kilometro į kišenę įsideda kelis šimtus eurų. Gal yra ir tokių, kurie taupumo sumetimais Alta Badia pasiekia stumdamiesi lazdomis, bet neabejotinai daugiau tokių, kurie vedami smalsumo ir unikalios patirties nepagaili sumokėti po kelis eurus už arklišką pramogą pirmyn ir atgal.

Alta Badia slidinėjimo zonoje iš karto pasijaučia industrinio slidinėjimo atmosfera. Tiek raudonasis, tiek mėlynasis Didžiojo karo maršrutai čia išsiskiria ir į abi puses galima keliauti skirtingais keliais. Tiesa, ne už ilgo jie vėl sueina į vieną. Iki Arabba miestelio liko geras pusvalandis kelio, todėl jokių nuogąstavimų, kad gali nepavykti įveikti viso maršruto nebeliko. Netgi sakyčiau per daug skubėjau ir vietomis galėjau ilgiau duoti peno akims ar leisti sau dar kartą nusileisti patikusia trasa, ar net nuklysti iš kelio tyrinėjant apylinkes. Nekalbant jau apie gilesnį pasidomėjimą karo įvykiais, kurie prieš 100 metų neaplenkė ir Dolomitinių Alpių. Galiu lažintis, kad tik keliasdešimtas slidininkas yra girdėjęs apie šiame regione vykusius mūšius. Dar mažesnė dalis žino Didžiojo karo slidinėjimo maršrutą ar yra jį įveikę. O jis nėra toks sudėtingas kaip gali atrodyti. Jame nėra juodų ar šiaip sudėtingų trasų, todėl jei gebate orientuotis nepažįstamoje aplinkoje, jei nežinodami kelio nebijote užkalbinti aplinkinius, jei galite prieš keliaudami susirasti žemėlapį ir jį pastudijavę suplanuoti dienos žygį, nedvejokit. O jei prieš tai išvardinti faktoriai jums nepalankūs, visada galima pakalbinti labiau patyrusį ar tiesiog drąsesnį slidininką ir drauge patirti keliavimo slidėmis įspūdžius.

Žinau viena, jei nuvažiuosiu kada į Dolomitines Alpes būtinai įveiksiu Didžiojo karo mėlynąjį maršrutą. Ta laukinė gamta ir gamtos vaizdai Lagazuoi slėniuose tai tarsi laukiniai paplūdimiai, kuriuose pabuvęs į gultais nuklotą viešbučio smėlio ruožą nesinori net žiūrėti. Tas gamtos grožis gal net kiek per daug užgožia pagrindinę šio maršruto temą – I-ąjį pasaulinį karą. Tačiau jei ne karas taip niekada ir nebūtų šio maršruto, ne tik apie karą pasakojančio, bet ir parodančio Dolomitinių Alpių grožį.

Nemėgstantiems daryti namų darbų padėsiu pridėdamas špargalkę, bet jei nedraugaujate su italų ar vokiečių kalbomis namų darbus vistiek teks daryti.

O dabar apie įspūdį atminty palikusią kelionę Didžiojo karo maršrutu grynai techniškai:

• raudonas maršrutas (prieš laikrodžio rodyklę) įveiktas per 5 valandas 41 minutę. Mėgstantys šiltą maistą per pietus turėtų pridėti kokią valandą, nes savo lauknešėlio turinį suvartojau negaišdamas laiko tiesiog kildamas keltuvu.
• bendras maršruto ilgis susidarė kiek daugiau nei 87 kilometrai. Į šį atstumą patenka ne tik leidimasis su slidėmis ir kėlimasis keltuvu, bet ir važiavimas autobusu.