Trečią kartą Paryžiuj

Pirmą kartą lankydamasis Paryžiuje praleidau ten tik vieną dieną ir ji įsiminė ne kaip miesto pamatymas, bet kaip anonsas, ką galima pamatyti. Antrą kartą šiame mieste praleidau tris pilnas dienas ir dar pusdienį. Per tą laiką Paryžius buvo išvaikščiotas skersai išilgai ir tuo metu atrodė, kad vargu ar kada grįšiu į šį miestą. Atrodė blogai, nes susiklosčius aplinkybėms po Paryžiaus gatves vaikščiojau trečią kartą. Mieste gausybė populiarių ir mažiau žinomų lankytinų vietų bei muziejų, kad būnant net ir trečią kartą būtų galima pamatyti kitokį, dar nematytą Paryžių, tačiau į kelionę vyko gidas iš Lietuvos ir su juo teko dar kartą pamatyti svarbiausias miesto įžymybes tikintis sužinoti kažką daugiau.

Paryžius paskutiniu metu buvo turistų lankomiausias pasaulio miestas. Ar tokiu išliko – neaišku, nes po įvykdytų teroro atakų turistų skaičius Prancūzijos sostinėje sumažėjo, o miesto biudžetas neteko milijadus siekiančių įplaukų. Turistų sumažėjimą pastebėti sunku, nes net ir ne sezono metu tiek prie Eifelio bokšto, tiek prie Luvro muziejaus driekiasi ilgiausios lankytojų eilės. Į akis krenta gausios policijos pajėgos, kurios patruliuoja visame mieste, o žmonių susibūrimo vietose jos ypač gausios. Patikrinimo procedūra tapo įprastine įeinant į muziejų, bažnyčią ar prekybos centrą, kas sukuria dviprasmį, saugumo, bet tuo pačiu ir nejaukumo jausmą.

Turbūt kiekvienas į Paryžių atvykęs turistas aplanko Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Ją kasmet aplanko virš 13 mln. lankytojų ir ji yra lankomiausias Paryžiaus objektas. Cite saloje and Senos upės kranto prieš daugiau nei 2000 metų įsikūrė keltų gentys, kurios čia įkūrė gyvenvietę, vėliau virtusią Paryžiaus miestu. Karaliaujant romėnams šioje vietoje stovėjo romėnų šventykla, o 1163 metais vietoje jos buvo pradėta satyti katedra, kurios statybos truko 200 metų.

XIX a. Paryžiaus katedra buvo apleista ir ją ketinta nugriauti, bet tada Viktoras Hugo ėmėsi kviesti paryžiečius išsaugoti šį architektūros šedevrą. Pasisekė dvigubai, jam ne tik pavyko išsaugoti katedrą, kuri buvo restauruota, bet parašė pripažinimo sulaukusį romaną „Paryžiaus katedra”. Sako, būtent už surinktus pinigus parduodant romaną ir buvo restauruota katedra.

Įėjus į gotikinio stiliaus katedros vidų dėmesį patraukia du didžiuliai 13 metrų skersmens vitražai, o priešais katedrą grindinyje įmūryta apvali plokštelė, nuo kurios skaičiuojami atstumai iki kitų miestų.

Antras pagal lankytojų skaičių – Luvro muziejus. Buvusiuose didžiausiuose Prancūzijos karaliaus rūmuose kasmet apsilanko virš 8 mln. lankytojų. Napoleno muziejumi paskelbtuose rūmuose sukaupta virš 30 tūkstančių meno kūrinių, kuriuos visus apžiūrėti reikėtų muziejuje praleisti savaitę, o gal ir mėnesį.

Neabejotinai žymiausias Luvro eksponatas – Leonardo da Vinči nutapyta Mona Liza. Daugybė lankytojų į Luvrą atvažiuoja vien dėl jo, o norint paveikslą pamatyti iš arčiau, reikia irtis per ištisą minią žiūrovų. Mona Lizą 1911 metais iš muziejaus pavogė ją stiklinęs meistras, tačiau po kurio laiko paveikslas buvo surastas ir grąžintas į Luvrą.

Muziejus žavi ne tik ypatingais eksponatais, bet ir didžiulėmis erdvėmis bei kilometrinio ilgio per sales besidriekančiais kolidoriais, o viename iš vestibiulių stovi Nikės statula.

Visas muziejus suskirstytas į tris korpusus – Sully, Richelieu ir Denon, kuriuose meno kūriniai eksponuojami pagal meno rūšis: tapyba, skulptūra, interjeras, pagal kilmę: Vakarų Europa, Egiptas ar pagal laikotarpius: graikų antika, romėnų antika, egiptiečių antikinė civilizacija. Per vieną dieną viską pamatyti geriau neturėti iliuzijų, nebent apibėgant galima susidaryti bendrą vaizdą ir pamatyti keletą pačių garsiausių kūrinių.

Trečias turistinis objektas Paryžiuje pagal lankomumą – Eifelio bokštas. Jis buvo statytas Pasaulinei parodai, vykusiai 1889 metais ir tuo metu bokštas buvo aukščiausias statinys pasaulyje. Tokia ir buvo inžinieriaus Gustavo Eifelio mintis, kad per parodą Prancūzijos vėliava plevėsuotų 300 metrų aukštyje – aukščiau nei visų kitų valstybių.

Eifelio bokšto aukštis siekia 320 metrų, jis buvo pastatytas per 2 metus ir 2 mėnesius, o jį statant nežuvo nei vienas žmogus. Nors dabar tiek pats bokštas, tiek su juo susiję faktai atrodo įspūdingai, jį pastačius ne visiems toks statinys patiko. Vienas iš tokių buvo rašytojas Guy de Maupassant’as, kuris eidavo pietauti į Eifelio bokšte įsikūrusį restoraną, neva tai vienintelė vieta mieste iš kurios nesimato bokšto.

Eifelio bokšte yra trys apžvalgos aikštelės – pirmame aukšte (57 m), antrame aukšte (115 m) ir trečiame (276 m). Nors iki viršaus veda laipteliai, lipti nereikia, pakilti galima dviem liftais. Nuo bokšto viršaus giedrą dieną matosi Paryžiaus apylinkių panorama 60 kilometrų spinduliu, o vakare – nesuskaičiuojami Paryžiaus žiburiai.

Kam Eifelio bokštas atrodo per didelis iššūkis, pasidairyti po miestą galima užlipus ant Triumfo arkos. Nors aukštis nepalyginamai mažesnis, vaizdas pranoksta iš Eifelio bokšto matomus vaizdus. Nuo triumfo arkos į visas šalis kaip saulės sipnduliai nusidriekia 12 gatvių, o aplink arką esančiame transporto žiede vyksta mums, lietuviams, chaotiškai atrodantis eismas.

Beveik 50 metrų aukščio skulptūromis dekoruota arka pastatyta siekiant pagerbti visus žuvusius kovose už Prancūzijos valstybę. Ant arkos kolonų išvardinti generolai ir mūšių pavadinimai, o arkos apačioje nuolat gėlėmis nukotas nežinomo kareivio kapas.

Arka stovi Šarlio de Golio aikštėje, kuri dėl į visas šalis einančių gatvių dar vadinama Žvaigždės aikšte. Nuo jos prasideda Eliziejaus laukai – turistų mėgiamas vienas brangiausių pasaulio prospektų, nors patys paryžiečiai šios vietos nelabai mėgsta. Dalis turistų čia tikisi rasti laukus ir nustemba pamatę prabangiomis parduotuvėmis ir ištaigingais ofisais švytintį prospektą.

Iki XVII a. šioje vietoje plytėjo pelkėtos pievos, kol buvo priimtas sprendimas nutiesti gatvę ir pavadinti Eliziejaus laukais, kaip Graikijos mitologijoje buvo vadinama vieta, skirta palaimintoms sieloms. Jei viename prospekto gale stovi Triumfo arka, kitame, Santarvės arba Konkordijos aikštės viduryje stovi iš Egipto atgabentas 3000 metų senumo obeliskas. Sako, jis gautas dovanų už tai, kad Egipto valdovui Prancūzijos karalius padovanojo laikrodį.

Vėliau obelisko viršuje buvo sumontuota smailė ir jis tapo aukščiausiu pasaulyje saulės laikrodžiu. Aikštė dar garsi tuo, kad prie šalia esančių vartų į Tiuilri sodus buvo nukirsdintos galvos Liudvikui XVI ir Marijai Antuanetei.

Jei Santervės aikštė yra viena garsiausių, tai Vandomo aikštė – pati brangiausia. Jos viduryje stovi kolona su Napoleonu I, kuri yra Romoje stovinčios kolonos kopija. Nors prieš 5 dešimtmečius šioje vietoje buvo automobilių stovėjimo aikštelė, šiandien aplink aikštę prabanga tviskančiose patalpose įsikūrę deimantų prekiautojai, Teisingumo ministerija ir dar keletas itin turtingų firmų ofisų. Šioje aikštėje įsikūrusiame Ritz viešbučio restorane paskutinį kartą vakarieniavo princesė Diana prieš tragišką žūtį Paryžiaus tunelyje. Jame gyveno ir garsi dizainerė Coco Chanel, kuri išeidama į viešbučio balkoną svajodavo, jog vieną dieną jos ofisas įsikurs šioje aikštėje. Jos svajonė išsipildė, tik , deja, ji pati to nesulaukė. Ši aikštė mena ir kompozitoriaus Frederiko Šopeno mirtį, kuris nuomavosi butą iš Rusijos ambasados.

Prie lankomiausių Paryžiaus vietų priskiriama ir ne itin gera reputacija garsėjančiame Monmartro rajone ant Kankinių kalvos stovinti Šv. Jėzaus Širdies bazilika. Bizantiško stiliaus bažnyčia iš toli išsiskiria savo architektūra ir balta spalva, tokia ji ir ne visiems paryžiečiams patinka, bet turistams tai nė motais – jų čia daugybė. Bazilikos bokštai pagal aukštį virš jūros lygio yra iškilę aukščiau net už Eifelio bokštą, o nuo šventoriuje esančių laiptų atsiveria puiki Paryžiaus panorama.

Bohemiškąjame Monmartro rajone verta aplankyti ne tik Sacre Coeur baziliką, visai netoli ant kalvos yra Teatro aikštė, kurioje gyveno įvairūs garsūs menininkai, tarp kurių buvo ir Pikasas. Molbertus pasistačius dailininkus galima sutikti ir šiandien. Nors sako, kad jų darbų kokybė abejotina, šių dailininkų veiklą akylai stebi ir reglamentuoja merija.

Šiame rajone galima aptikti ir lietuviškų pėdsakų. Net ne pėdsakų, o visai erdvią keramikos dirbinių parduotuvę-galeriją, kurios autorę Violetą Ganusauskienę išduoda prie įėjimo kabantys keramikiniai katinai. Net ir vėlų sekmadienio vakarą parduotuvės durys atviros, o parduotuvėje dirbantis žmogus taisyklinga lietuvių kalba ištaria „Labas vakaras”.

Leidžiantis kalva žemyn galima aptikti nedidelę aikštę, pavadintą prancūzų rašytojo Marcelio Aymé vardu. Garsiausias šio autoriaus apsakymas „Žmogus, kuris ėjo kiaurai sieną”, todėl praeivių dėmesį patraukia žmogaus rašytojo veidu, einančio kiaurai sieną skulptūra.

1988 metais atlikus apklausą tarp prancūzų paaiškėjo, kad po Šarlio de Golio antroji asmenybė, labiausiai juos paveikusi, buvo italų kilmės dainininkė Dalida. Nepaisant didžiulio pasisekimo scenoje, jos asmeninis gyvenimas nesusiklostė sėkmingai – keletas jos mylimųjų gyvenimą baigė savižudybe, o parašiusi raštelį su žodžiais „Gyvenime man viskas sekėsi, išskyrus patį gyvenimą”, iš gyvenimo pasitraukė ir pati. Monmartro kalvoje jos vardu pavadinta aikštė su jos skulptūra, o netoliese yra namas, kuriame ji gyveno.

Matę filmą „Amelija iš Monmartro” stabteli prie kavinės, kurioje dirbo Amelija.

Vaikščiojant po Monmartrą galima pamatyti du išlikusius malūnus. Prieš šimtą metų ir seniau jų buvo gerokai daugiau, tačiau 1889 metais atsirado Moulin Rouge arba Raudonasis malūnas, kuris gerokai išsiskytė iš kitų. Iš tiesų, tai buvo ne malūnas grūdams malti, bet kabaretas, kuris praėjus daugiau kaip šimtui metų garsėja savo pasirodymais. Jame yra pasirodžiusi ir garsioji Dalida, o spektaklį stebėjo net Anglijos karalienė Elizabeth II. Dabar gi prie įėjimo kabančiose reklamose šmėkščioja Radži veidas.

Iš bohemiškojo Paryžiaus keliaujame į modernųjį Paryžių. La Defance – tai pats didžiausias verslo centras visoje Europoje pastatytas vietoje anksčiau čia buvusių gamyklų bei lūšnynų. Virš 160 000 darbuotojų kasdien skuba į šį verslo rajoną, kuriame be ofisų atidaryti prekybos centrai ir kino teatrai. La Defance centre stovi architekto Johanno Otto von Spreckelseno suprojektuota Didžioji arka.

Ši arka pratęsia simbolinę „istorijos ašį” kai ant vienos linijos Paryžiaus mieste suverti skirtingų istorinių laikotarpių svarbiausias datas simbolizuojantys objektai. Miesto centre ašies pradžioje stovi Paryžiaus katedra, po to eina mažoji arka esanti prie Luvro. Per Tiuilri parką linija pasiekia Konkordijos aikštę, kur stovi obeliskas. Nuo jo prasidėję ir 1990 metrų besitęsiantys Eliziejaus laikai pasiekia Triumfo arką, nuo kurios atsiveria vaizdas į tolumoje tviskančių dangoraižių miestą su centre stovinčia „Grande Arche“. Būtent ši idėja, apjungianti skirtingų laikotarpių Prancūzijos istoriją, padarė įtaką tuometiniam prezidentui Miteranui ir jis 1990 metais šią idėją įgyvendino.

Pasivaikščiojus tarp stiklinių dangoraižių ir aplankius prekybos centrą, į kurį įeinant automatiniais ginklais ginkluota ir visus patikrinanti apsauga perspėja, jog viduje fotografuoti draudžiama, važiuojame link centro, kur kiekvieną praeinantį turistą užeiti pavalgyti kviečia lotynų kvartalo restoranų ir kavinių kviesliai. Pigu tiek kainos, tiek kokybės prasme, todėl šiame kvartale maitinimo įstaigą reikia rinktis atsakingai.

Pats lotynų kvartalo pavadinimas kilo dar viduramžiais, kai universitetuose buvo dėstoma lotynų kalba, o šiame rajone veikė daugybė aukštųjų mokyklų. Pirmoji iš jų buvo Sorbonos universitetas, įkurtas dar 1257 metais.  Jo įkūrėjas Robertas de Sorbonas įtikino valdžią, kad stipri ir klestinti tauta gali būti tik apsišvietusi tauta, bei įkūrė universitetą, kurio vardas garsus iki šių dienų.

Visai netoli Sorbonos universiteto stovi Panteonas. Nors iš pradžių jis turėjo būti bažnyčia, taip susiklostė, kad dabar čia palaidota daug garsių prancūzų, tokių kaip Viktoras Hugo, Emilis Zolia ir kiti.

Vaikštant po lotynų kvartalą negalima neužsukti į vieną mėgstamiausių paryžiečių parkų – Liuksemburgo sodus. Šis parkas buvo sukurtas specialiai Marijai de Mediči, o baltuojančiuose Liuksemburgo rūmuose dabar posėdžiauja Senatas. Galima pasijusti tikru paryžiečiu ir pasėdėti ant aplink fontaną sustatytų kėdžių arba paskanauti prie vartų pardavinėjamų kepintų kaštonų, kurie, anot gido, dėl šiltesnio klimato čia kur kas skanesni nei Lietuvoje.

Dar viena lotynų kvartale lietuvių turistų lankoma vieta – Šv. Severino bažnyčia, kurioje kabo XIX a. lietuvių dailininko nutapyta Vilniaus Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo kopija.

Nepraeinam ir pro rotušę, kur sėdi miesto galva – Paryžiaus meras. Daugiau kaip šimtą metų Paryžiaus meru buvo renkamas dešiniųjų politinių pakraipų atstovas ir tik po 2000-ųjų metų, kai paryžiečiams trūko kantrybė nuo nesibaigiančių korupcijos skandalų, meru buvo išrinktas socialistas B. Delanoe. Savo homosekasualinių pažiūrų neslepiantis politikas pasižymėjo kontraversiškais sprendimais, kaip antai Rotušės aikštėje kasmet šiltuoju metų laiku pripilti smėlio ir įrengti paplūdimį. Ką žmonės begalvotų, tai tapo tradicija.

Paryžiečiai mėgsta reikšti savo nuomonę. Tiek pastačius Eifelio bokštą, tiek Jėzaus Širdies baziliką Monmartre buvo ir pritariančiųjų, ir kritikuojančių. Tas pats buvo ir pastačius Pompidu centrą, kurio iššaukianti išorė davė peno apkalboms ir ginčams. Pastatą projektavęs architektas maksimaliai išnaudojo vidaus erdvę, kur įsikūrė modernaus meno muziejus ir biblioteka, todėl visoms komunikacijoms ir inžineriniams tinklams vietos liko tik pastato išorėje. Galiausiai paryžiečiai apsiprato ir pamėgo šalia esantį skverą, o per metus sutraukiantis virš 5 mln. lankytojų šis meno centras patenka tarp lankomiausių Paryžiaus turistinių objektų. Ant pastato viršaus įrengta apžvalgos aikštelė, bet jau metai antri kai pasikėlimas į ją apmokestintas.

Tiek savo konstrukcija, tiek spalvingumu Pompidu centrui niekuo nenusileidžia šalia trykštantys kinetiniai Stravinskio fontanai. 16 vandenį purškiančių mechaninių paukščių sukūrė skulptorius Ž. Tangli, kuris garsus savo mechaninius mechanizmus primenančiais judančiais meno kūriniais.

Paryžiuje, kaip ir pridera Vakarų Europos didmiesčiui, gausu muziejų ir galerijų. Be jau aplankyto Luvro šios kelionės metu buvo numatytas apsilankymas Invalidų rūmuose ir karo muziejuje. Prancūzijai nuolat kariaujant iš karo lauko nuolat grįždavo daug suluošintų ir prastos sveikatos karių, karininkų ir generolų, kuriais pasirūpinti Liudvikas XIV sugalvojo pastatyti ištisą pastatų kompleksą su karo ligonine ir viešbučiu. Per kelis aukštus įsikūrusiuose Invalidų rūmų korpusuose dabar veikia karo muziejaus ekspozicija, kuri suskirstyta į atskirus laikotarsius: iki Pirmojo pasaulinio karo, Pirmasis pasaulinis karas ir Antrasis pasaulinis karas.

Ne mažiau dėmesio už karo muziejų sulaukia Invalidų rūmų centrinėje dalyje pastatyto Šv. Liukviko soboro kriptoje stovintis didžiulis sarkofagas. 7 vienas į kitą sudėtuose karstuose ilsisi Napoleono palaikai, kurie buvo perlaidoti pagal jo pačio pageidavimą būti palaidotam prie Senos upės. Kiekvienas atėjęs prie Napoleono kapo turi jam nusilenkti, nes sarkofagą galima pamatyti tik žvilgtelėjus žemyn.

Trečią kartą kelionės metu peržengę muziejaus slenkstį susipažinome su kvapų pasauliu. Nedidukas, netoli Paryžiaus operos įsikūręs kvepalų muziejus Fragonard, kuriame be kvepalų istoriją pasakojančios ekspozicijos dar veikia laboratorija ir parduotuvė. Laisvai rusų kalba kalbanti gidė papasakoja ne tik kuo skiriasi kvepalai, tualetinis vanduo, parfumuotas vanduo ir odekolonas, bet ir prasitaria, jog dažnai brangūs ir populiarūs kvepalai tokiais tampa ne tiek dėl išskirtinio kvapo, kiek dėl dėmesį atkreipiančios pakuotės ir marketingo biudžeto. Kam Paryžius ir kvepalai neatsiejami – gali išsirinkti patinkančio kvapo kvepalus.

Nuo pat miesto susikūrimo Senos upė Paryžiaus miestui vaidino gyvybiškai svarbų vaidmenį. Paryžiečiai upės vandenį ne tik naudojo maistui ir jame prausdavosi, Sena padėjo miestui augti ir klestėti plėtojant vandens transportą. Prie upės statėsi svarbūs pastatai, per ją buvo tiesiami tiltai. Visa tai galima pamatyti užsisakius valandos trukmės kruizą Senos upe, kurio metu kruizinis laivelis praplaukia po 28 tiltais, o audiogidas papasakoja apie Paryžių ir jo istoriją slepiančius paupio pastatus.

Priekyje šviečiantis prašmatnusis Aleksandro III tiltas su daugybe auksinių papuošimų yra tik vienas iš daugybės turistinių objektų, matomų kruizo metu. Kruizas Senos upe yra viena populiariausių turistų atrakcijų mieste, o Paryžius yra vienas didžiausių upių uostų Europoje. Visa Senos pakrantė prie Eifelio bokšto tarsi didelė kruizinių laivelių prieplauka.

Pasivaikščiojom Paryžiaus gatvėmis ir aikštėmis, aplankėme muziejus ir kitas lankytinas vietas, žvilgtelėjome į Prancūzijos sostinę iš viršaus ir nuo vandens. Tik trūko laiko, kad pasėdėti lauko kavinėje kur ant eilėmis sustatytų kėdžių, atsuktų į gatvę, sėdi paryžiečiai ir žvelgdami į gatvę šnekučiuojasi. Geria kavą ir kroasanus valgo. Kava kaip kava, bet kroasanai skanūs. Ypač jei patiekiamai švieži ir šilti.