Šveicarijos miško parkas

Dar praeitą savaitę supratome, kad Sapieginės pažintinis takas vienam vakarui yra per ilgas, todėl tako dalį, esančią Šveicarijos miško parke, pasilikom kitam kartui. Žolyno gatvėje prie troleibusų parko randame vietą automobiliui ir tiesiai nuo gatvės vedančiais laiptais pradedame vakarinį pasivaikščiojimą.

Priėję pirmąjį takelių išsišakojimą pasukame kairiau t.y. apsuksime ratą Šveicarijos miško parke pagal laikrodžio rodyklę. Iš pradžių takas palengva kyla į viršų. Einant staiga ir už posūkio nuo kalno dideliu greičiu atlekia kalnų motociklas. Motociklininkas pamatęs mus bando stabdyti, bet naudos mažai, o mes sprunkame į pakraštį. Pasirodo, net ir vaikštant pažintiniu miško taku nesi saugus ir turi būti budrus.

Pakeliui randame skruzdėlyną ir pirmąjį kazlėką.

Takas šiek tiek statėja ir lipti darosi sunkiau. Kairėje pusėje šlaite karaliauja pušys, dešinėje – sulaukėjęs sodas. Matyt, anksčiau čia buvo sodyba, bet dabar viskas apleista ir sulaukėję. Prie pat tako auganti sulaukėjusi obelis nokina keletą obuoliukų.

Tolimesnė tako atkarpa pateisina Šveicarijos pavadinimą. Prasideda taip vadinamosios „Šveicarijos Alpės”. Takas kyla tai aukštyn į Šveicarijos erozinį atragį. Staigus aukščių skirtumas būdingas eroziniams atragiams, kurie formavosi maždaug prieš 13 tūkstančių metų.

Pro medžių viršūnes matosi civilizacija. Rašoma, kad nuo atragio atsiveria gražios panoramos, tačiau mums pavyko pamatyti tik šį vaizdelį.

Eidami pagrindiniu taku matome smulkesnių atsišakojančių takelių, tačiau nesiblaškome, nes šiuo taku einame pirmą kartą. Takas draugiškas vaikščiojantiems – suformuota kieta tako danga, statesnėse nuokalnėse įrengti laiptai, pastatyti suoliukai. Tik pasigendame informatyvesnių ir įdomesnių informacinių stendų. Kai kuriuose stenduose informacija kartojasi, o ir ta tik bendro pobūdžio apie Sapieginės pažintinį taką. Keletas standų nukentėję nuo „piktųjų dailininkų”, todėl apie turinį sunku kalbėti.

Prieiname miesto-miško avietyną. Matyt tie, kurie aviečiauja, čia neužsuka, o tie, kurie čia vaikštinėja, aviečių nerenka. Keli žingsniai nuo tako į šoną, pora minučių ir sauja pilna.

Berenkant avietes akis užkliuvo už netoliese vykdomų statybų. Rašoma, jog regioniniame parke dar galima pajusti natūralios gamtos, žmogaus ir kultūrinio kraštovaizdžio darną ir pamatyti sodybas, kurių gyventojai dar ir dabar puoselėja kaimišką gyvenimo būdą. Kad čia bus puoselėjamas toks gyvenimo būdas, nepanašu…

Pakilus laiptais į viršų toliau takas veda lygia vietove. Padarome išvadą, kad Šveicarija baigėsi. Būtų įdomiau jei informaciniuose stenduose būtų daugiau informacijos apie tai, kur esame, ką matome. Kairėje pusėje girdisi mašinų ir žmonių garsai – ten sodų teritorija. Eidami toliau, prieiname Mileišiškių gatvę ir palei ją sukdamasis takas pradeda leistis žemyn.

Taip eidami prieiname Žolyno gatvę, tik gerokai aukščiau nei palikome automobilį. Į pačią gatvę nusprendžiame neišeiti, nes praeitą kartą eidami Sapiegos taku nuo Šilo gatvės, būtent Žolyno gatve kilome į viršų. Leidžiamės siauru miško takeliu palei Žolyno gatvę žemyn. Eidami mišku pro Kraujo centrą pamatome aplink mėnulį skaidančius oro balionus. Būtent ties Kraujo centru yra aukščiausia Šveicarijos atragio vieta, kuri siekia 53 metrus.

Kaip tik pradėjom kalbėti, kad šiame take kažko trūksta (o gal pirmą kartą eidami neradom), kai priekyje pamatėme „liaudiškus treniruoklius”. Užsidėjom pliusą pagal galimybes (kiek leidžia mūsų fizinis pasirengimas, ar tiksliau, nepasirengimas) padarydami pratimus.

Pro medžius matosi būrys troleibusų. Priėjome troleibusų parką, kur ir buvo mūsų kelio pradžia. Beveik 2 valandas trukęs vakarinis pasivaikščiojimas baigėsi.

Visas mūsų pasivaikščiojimas matosi žemėlapyje, Endomondo programoje. Kartais Endomondo rodomas nueitas atstumas atrodo šiek tiek įtartinai ir, toli gražu, nesutampa su deklaruojamu tako ilgiu, bet geresnio įrankio kol kas neradau. Didesnė problema yra neužmiršti laiku įjungti ir išjungti programą :). Kaip ir šį kartą (tik nuėjus gerą puskilometrį prisiminiau, ko nepadariau).