Šveicarijos kalvynas: ką turime mes ir ko neturi Europa

Prieš metus teko eiti pažintiniu taku, vingiuojančiu per Šveicarijos kalvyną. Informaciniai stendai nepasirodė labai informatyvūs, todėl su pažintiniu taku atsisveikinau turėdamas viltį kadanors čia sugrįžti bei sužinoti daugiau. Tokia proga pasitaikė gan atsitiktinai žvilgtelėjus į Vilniaus keliautojų klubo internetinę svetainę ir pamačius, kad sekmadienį organizuojamas žygis po Šveicarijos kalvyną, o jo vadovė – Nijolė Balčiūnienė. Vargu ar yra žmogus, galintis daugiau ir įdomiau papasakoti apie šią vietovę nei Nijolė.

Žygis prasideda Žolyno gatvėje, kur kitapus gatvės yra dar šią savaitę aplankytas pirmasis Vilniaus troleibusų parkas. Tai Pavilnių regioninio parko teritorija, kurios apie 80 procentų viso ploto sudaro kalvynai. O kalvos čia ne šiaip sau. Tirpdamas paskutinis ledynas suformavo stačiašlaites raguvas ir taip Vilniaus apylinkėse atsirado ypač išraiškingas reljefas.

Dar prieš pradedant lipti aukštyn, Nijolė papasakoja apie ledynus ir jų atliktą darbą formuojant Vilniaus apylinkių kraštovaizdį, apie tarpukariu lenkams priklausiusį Vilnių, kuriame jie bijodami būti užpulti įrenginėjo karinę infrastruktūrą bei statė fortus. Einant taku palei Žolyno gatvę galima atrasti išlikusius pamatus, ant kurių vienų šaltinių teigimu buvo antžeminiai karinės paskirties sandėliai, pasak Nijolės, šiuose šlaituose turėjo būti panašūs kariniai bunkeriai kaip ir Šilo gatvėje, tačiau dėl prasidėjusio II-ojo pasaulinio karo jie taip ir nebuvo pabaigti.

Gavę gerą dozę vaizdžiai pateiktos informacijos pradedame žygį. Nuo pat pirmo žingsnio pradedame kopti aukštyn. Iš pradžių lipame mediniais laiptais, kai šie baigiasi gerokai pramindžiotu taku kopiame toliau aukštyn. Palei takelį raguvų šlaitai pradeda statėti, kol abiejose pusėse atsiveria stačiai žemyn smengantys medžiais apaugę statūs šlaitai, o visi žygeiviai eidami vorele nusidriekia išilgai keteros. Jos viršumi vingiuodamas takas atveda iki aukščiausios Šveicarijos kalvyno vietos, kur pro rudenišką rūbą metančius medžius prasišviečia Vilniaus dangoraižiai.

Čia vedančiu pažintiniu taku ir plačiais tarsi parko alėjos miško takais pasivaikščioti galima bet kada, todėl Nijolė stengiasi pasirinkti vis siauresnį takelį ar net kokią atkarpą įveikti tiesiog miško bekele. Susidaro įspūdis, jog ji pažįsta kiekvieną Pavilnių regioninio parko lopinėlį. Ne tik pažįsta, bet gali daug ir įdomiai papasakoti, todėl žygeiviams belieka tik mėgautis rudeniška gamta ir klausytis jos pasakojimų.

Palikę erozines raguvas ir žingsniuodami palei kolektyvinių sodų teritoriją einame pasigėrėti dar vienu ledynmečio sukurtu reljefu – erozine vėduokle.

Užkopiame į apžvalgos aikštelę, nuo kurios žvelgiant tolyn plika akimi gerai matosi kitapus daubos tarsi jūra taisyklingai banguojantis miškas. Tai medžiais apaugę erozinės vėduoklės šlaitai, kurų apačioje galima pamatyti vieną kitą stovinčią sodybą. Nors vieta atrodo atoki ir ne itin patraukli gyventi, regioninio parko teritorija kaip medus traukia išskirtine vieta pasimėgauti norinčius vilniečius.

Nuo tokių kraštovaizdį darkančių sodybų Nijolė stengėsi laikytis atokiau, nors toli gražu ne visos jos vertos kritikos. Yra gyventojų, kurie stengiasi išlaikyti senas tradicijas ir gyvenimo būdą bei gyvena išvien su gamta.

Vilnius traukia užsienio turistus savo gražiu ir tvarkingu senamiesčiu, savo turtinga istorine praeitimi, išlikusiais architektūriniais ir kultūriniais paminklais, tačiau mėgstantiems ir vertinantiems gamtą vertėtų pasivaikščioti po šias apylinkes ir pamatyti ledynmečio paliktas erozines raguvas ir erozines vėduokles, nes tai analogų visoje Europoje neturinčios reljefo formos, esančios tiesiog Vilniaus mieste.

Prieš keletą metų važiuojant automobiliu teko klausytis radio laidos, kurioje kalbėjo apie Vilnių. Įsiminė frazė, jog labiausiai kalvotas ir gražiausias reljefas yra Vilniuje. Skambėjo neįtikinamai, bet kuo daugiau keliauju po Vilnių, tuo labiau tai panašėja į tiesą. Nereiškia, jog likusioje Lietuvos dalyje nėra nieko įdomaus ir gražaus, tiesiog Vilniaus nereikia įsivaizduoti tik kaip miesto, kuriame visas grožis yra senamiestyje. Jis gražus, bet nepatingėjus ir pasivaikščiojus po žaliuosius Vilniaus plotus galima atrasti dar daugiau.