Šimonių girios slėpiniai

Net ir šiais laikais, kai internetas yra visagalis (na, beveik visagalis) galima surasti vietų, apie kurias Google informacijos beveik neranda. Taip atsitiko važiuojant keliu Utena – Kupiškis, kai ties Šimonimis pasirodė pažintinio tako ženklas. Nors jau apvaikščiojau apie 70 Lietuvos pažintinių takų, dar tiek takų laukia tinkamos progos, kada galėsiu juose apsilankyti, šis pasirodė nežinomas. Beveik visi jie surinkti iš įvairių internetinių šaltinių, bet štai pažintinis takas „Į girią” nepažymėtas nei viename žemėlapyje, o informacijos apie jį yra nedaug.

2003 metais įrengtas takas po metų buvo pastebėtas ir įvertintas. Vertinant rekreacinius objektus šis takas pažintinių takų kategorijoje užėmė trečią vietą. Galbūt prie šio įvertinimo prisidėjo ir tako pradžioje prie miško kelio įrengta Papučkynės poilsiavietė, kurioje stovi medinė pavėsinė ir senus laikus dar menanti krepšinio lenta.

Visgi pirmiausia pasakojant apie šį taką reiktų pasakyti kaip jį rasti. Pažintinis takas „Į girią” įrengtas Šimonių girioje atokiau nuo kelių ir miestelių, todėl nuo kelio Utena – Kupiškis pasukus į Šimonis toliau miško keliuku dar tenka važiuoti apie 4 kilometrus.

Į detales nesivelsiu, nes taką prižiūrinti institucija tikrai atsakingai ir sąžiningai sudėliojo nuorodas. Iš pradžių link tako veda kelio ženklai, o pasiekus mišką teisingo kelio pasirinkimu rūpinasi medinės lentelės su nurodytu atstumu, kiek dar liko važiuoti iki tikslo. Nors šis pažintinis takas pasislėpęs Šimonių girios glūdumoje, jį galima minėti kaip pavyzdį, kaip reikia įrengti nuorodas ir ženklus. Juk į pažintinius takus dažniausiai važiuoja ne vietiniai, nors daug kam taip neatrodo.

Važiuojant į šį pažintinį taką vertėtų rinktis sausą ir nelietingą orą, kadangi keliose vietose ant miško keliuko telkšo didžiulės balos ir vienas Dievas težino kokio gylio tos duobės ir kokių dar siurprizų ten gali būti. Vargu ar dėl to galima kam priekaištauti, gal geriau pasirinkti tinkamą orą, tačiau ko pasigedau pažintinio tako pradžioje, tai tako schemos. Kur kas drąsiau eiti, kai žinai maršrutą ir kai tako ilgis aiškus, tačiau šį kartą bus kitaip. Nieko tokio, ne pirmas kartas. Smalsiems pasakysiu, kad tako ilgis (gal tiksliau būtų sakyti maršruto ilgis, kuriuo ėjau) yra 1,5 kilometro.

Vingiuojant miško keliuku link tako buvo kilęs nuogąstavimas, ar kas prižiūri šį pažintinį taką, tuo labiau, kad ir įrengtas jis jau seniai. Laimei istorija, kuri buvo nutikusi Raseinių apylinkėse, nepasikartojo ir pasivaikščiojimas natūralaus grunto danga buvo malonus ir komfortiškas. Na ir, aišku, koks pažintinis takas be informacinių stendų, kurie supažindina su Šimonių girios gamtos turtais.

Kupiškio miškų urėdijos stendai supažindina su juodalksniais, drebulėmis, eglėmis ir kitais čia augančiais medžiais. Keliaujantys taku gali ne tik susipažinti su aukštapelke ir žemapelke, bet ir palyginti jų augmeniją, nes šiame take yra jos abi, o per drėgnas pelkėtas vietas nutiestas medinių lentelių takelis.

Bene gražiausia tako vieta yra labiausiai nuo pradžios nutolusiame taške, kur plyti valstybinis Iženo telmologinis draustinis. Jame peri juodasis gandras, gervės, erelis rėksnys, auga gausūs spanguolynai, tačiau draustinyje nuo balandžio 1d. iki rugsėjo 1d. lankymasis uždraustas.

Pažintinis takas „Į girią” neturi nei rodyklių, nei paženklinto maršruto, bet per mišką veda vienintelis takas, todėl išklysti nėra kur. Neaiškiausia vieta yra už 200 – 300 metrų nuo pradžios, kur šakojasi takai. Galima eiti tiesiai, galima sukti kairėn, vis tiek grįšit į tą pačią vietą, kadangi tolimesnė tako atkarpa yra žiedinė. Šioje vietoje pastatyta pavėsinė, kiek atokiau nuo tako įrengtas tualetas, o einant taku galima rasti ne vieną suoliuką atokvėpiui, matyt ne veltui šis takas aukštų įvertinimų yra sulaukęs.

Nuo šios atokvėpio vietos yra dar vienas takelis, išilginėmis lentomis grįstas, kuris veda dešinėn. Kadangi pažintinio tako schemos nėra, tai ir neaišku – čia eina pažintinio tako tęsinys, ar šiaip takelis į kažkur.

Kas nedraudžiama tas leidžiama ir pasileidus taku jis už poros šimtų metrų išveda į laukymę. Didelė nupjauta pieva, kurios vidury kūdra su liepteliu, o šalia dar viena pavėsinė stovi. Kas mėgsta laukinę gamtą ši vieta yra ideali – iš visų pusių miškas, jokios civilizacijos, jokio triukšmo. Aplink nesimato jokių informacinių stendų, todėl nepanašu, kad šis medinių lentelių takas ir ši poilsiavietė būtų pažintinio tako dalis.

Šią vietą galima ir tuo pačiu miško keliuku privažiuoti, tiesiog už Papučkynės dar 100 metrų pavažiuoti tolyn. Prie pat keliuko stovi medis, o po juo suoliukas. Panašu, kad tai buvusio sodo, ar net visos sodybos likučiai. Kai kuriuose žemėlapiuose ši vieta Puodžiuliškiu vadinama.

Jei savaitgalį važinėjant po Aukštaitiją ir visos poilsiavietės bus užimtos, užsukit čia. Šeštadienio popietę čia buvo tuščia ir ramu. Sako, Šimonių giria yra pati grybingiausia Lietuvoje, todėl poilsį gamtoje ir pasivaikščiojimą pažintiniu taku galima paįvairinti ir grybavimu.