Šauklių riedulyno pažintinis takas – patvoriu į tundrą

Šiaurinėse platumose esanti gamtos zona, kur prasideda amžino įšalo žemė ir nebeauga miškai vadinama tundra. Šiauriau yra tik arktinės dykumos ir ledynai. Kad ir kaip atrodytų tolimi tokie kraštai, po tundrą galima pasivaikščioti neišvažiavus iš Lietuvos. Šiaurės vakarų Lietuvoje įsikūręs Salantų regioninis parkas saugo ledynmečio jam padovanotą Šauklių riedulyną – tikrą lietuvišką tundrą. Tai natūraliai prieš tūkstančius metų susiformavusi teritorija, kurios visas plotas nusėtas akmenimis ir apaugęs kadagiais. Didžiausio kadagyno statusą turintis Šauklių riedulynas lankytojus vilioja lietuvio akiai neįprastu kraštovaizdžiu, o jam apžiūrėti įrengtas Šauklių riedulyno pažintinis takas.

Su tikrąja tundra Šauklių riedulyną sieja ne tik kraštovaizdžio panašumas, bet ir svarūs bei gausūs įrodymai. Tai ledynų iš Skandinavijos atgabentas ir šioje teritorijoje paskleistas didelis kiekis akmenų, tapusių tokio kraštovaizdžio priežastimi. Daugumos jų skersmuo nesiekia 1 metro, tačiau galima rasti net ir 3 metrų dydžio svečius iš Skandinavijos. Rieduliai ne tik sąlygojo kadagyno atsiradimą, bet išsaugojo šią teritoriją nuo pritaikymo žemės ūkio reikmėms. Sovietinis mokslas ir technika dirbamais laukais pavertė pelkes, tačiau įveikti Šauklių riedulyną jiems nepavyko.

Kad ir koks tai būtų didžiulis šis akmenynas keliaujant Šauklių riedulyno gamtos taku kur kas labiau pastebimi kadagiai. Ganant gyvulius, o vėliau, įsteigus draustinį ir pradėjus kirsti menkaverčius krūmynus, susidarė palankios sąlygos vešėti kadagiams. Jie čia nesunkiai pasiekia net ir 6 metrų aukštį. Visgi neganant gyvulių nuo nepageidaujamų žolynų ir krūmynų saugoti šią teritoriją itin sudėtinga, todėl į pagalbą pasitelkti Sardinijos ir Korsikos salose gyvenantys muflonai. Šie šalčiui atsparūs ir maistui neišrankūs kalnų avinai, ne tik sėkmingai šalina žolynus ir krūmynus, bet dar ir akmenis atidengia į juos dilindami savo kanopas.

Muflonai ir yra ta priežastis, kodėl pradėjus eiti Šauklių riedulyno gamtos taku ilgiau nei kilometrą tenka sliūkinti tiesiog patvoriu. Apninka ne patys geriausi jausmai ir pasimetimas, kuriuos išsklaidyti Salantų regioninis parkas nesivargina nei informaciniais stendais, nei tako ženklinimu. Galima aptikti seno ženklinimo likučius, tačiau parkas teigia, kad dabar eiti maršrutu reikia priešinga kryptimi. Logikos tame yra, kadangi būtent medinių lentelių tako pradžioje rasite vienintelį informacinį stendą apie šią unikalią vietą. Informacija šiame take skurdesnė nei pati tundros augmenija, todėl prieš važiuojant teks informacijos ieškoti savarankiškai. Tą patį ragina daryti ir regioninio parko darbuotojas, tarsi pamiršęs, jog jo darbovietės tinklapyje Šauklių riedulyno gamtos takas aprašytas vos keliais sakiniais.

Mėtyti dar daugiau akmenų į Salantų regioninio parko daržą neverta, jie ir taip jų neturi kur dėti, todėl vaikštant tenka grožėtis tuo, ką akys mato. O grožėtis yra kuo, ypač užlipus į apžvalgos bokštelį, stovintį prie medinių lentelių tako. Pakilus virš kadagių jūros galima pasižvalgyti po visą 80 hektarų plotą užimantį kadagyną, kuriame kažkur slepiasi baikštūs muflonai. 2 kilometrų ilgio Šauklių riedulyno pažintinis takas yra beveik žiedinis maršrutas, kuriame medinių lentelių danga driekiasi apie 600 metrų. Toliau maršrutas veda pramintu takeliu, kuris dar kartą specialiais laiptais perlipęs tvorą nuvingiuoja tarp akmenų ir kadagių. Radęs originalų sprendimą su muflonais Salantų regioninis parkas turėtų pakeisti savo požiūrį ir tapti draugiškesniu lankytojams. Lietuviams nebeužtenka vien tik keliauti ir gėrėtis akimis, jie subrendo ir nori pažinti savo kraštą giliau.