„Šalia dvaro” mažasis takas – 1 iš 4 pasirinkimų

Tulipa sylvestris – tai lotyniškas girinės (miškinės) tulpės pavadinimas. Ji žydi ryškiai geltonos spalvos žiedais, kurie saldžiai kvepia. Girinė tulpė prasiskleidžia gegužės mėnesį, tad tikėtis ją išvysto kovo pabaigoje – naivu. Net mintis nebūtų šovusi pasidomėti apie šią gėle jei ne Kurtuvėnų regioniniame parke jos atvaizdu papuoštas pėsčiųjų maršruto „Šalia dvaro” mažojo tako ženklinimas. Jis geltonos spalvos, kaip ir šios tulpės žiedai, o greta gėlės atvaizdo užrašytas ir tako kodas –10-M. Kurtuvėnų regioniniame parke visi takai ir maršrutai ne tik paženklinti, bet ir sukurta vieninga ženklinimo sistema. Ką ir bepridursi – aukštas lygis.

Ką bendro turi minėtas takas ir girinė tulpė – einant maršrutu sužinoti nepavyko. Atsakymo neradau ir internete, tačiau jei vaikštant Kurtuvėnų apylinkėmis pamatysite gražius geltonus žiedus, nepraeikit, gal tai tulipa sylvestris? Šįkart artėdamas prie Kurtuvėnų dvaro svirno, kur prasideda 6 kilometrų ilgio „Šalia dvaro” mažasis takas, atkreipiau dėmesį į spalvotus žiedus. Tai krokai, vienos pirmųjų pavasario gėlių, suteikiančių po žiemos prarudusiai gamtai ryškių spalvų.

Prie dvaro svirno pastato stovi informacinis stendas su takų schemomis ir į skirtingas puses rodančios maršrutus ženklinančios rodyklės. „Šalia dvaro” mažasis takas nuo svirno suka dešinėn ir per dvaro sodybos teritoriją veda link Kurtuvėnų piliakalnio. Dešinėje lieka Kurtuvėnų bažnyčia ir pro piliakalnį, ant kurio yra ne tik kapinės, bet ir stovi koplyčia, tiesiu keliu tolstu nuo miestelio.

Apylinkės pažįstamos, kadangi šia atkarpa keliavau praėjusį rudenį. Pirmus du-tris kilometrus mažojo tako maršrutas sutampa su Kurtuvos taku, ilgiausiu pėsčiųjų maršrutu Kurtuvėnų regioniniame parke. Būtent juo keliaudamas grožėjausi rudeniškais Kurtuvėnų apylinkių vaizdais. Turiu pripažinti, kad ankstyvas pavasaris gamtos grožiu neprilygsta spalvingam rudeniui, tačiau danguje čirpiantis vieversys, pavasariu kvepianti žemė ir skaisčiai mėlynos žibuoklių puokštės džiugina kitaip.

Mišku ir pieva tarp tvenkinių vingiuojantis kelias pagaliau išsišakoja. Kurtuvos takas toksta link Pageluvio ežeryno, o „Šalia dvaro” mažasis takas pasuka link Pumpurio ir Pumpurioko ežerų. Iš 30 ežerų, telkšančių šiame regioniniame parke, šie yra arčiausiai Kurtuvėnų. Iš šių ežerų ištekančio upelio vandeniu yra maitinami žuvininkystei naudojami tvenkiniai.

Dar viena miško kelio atkarpa, po kurios maršrutas driekiasi per kalvotą pievą. Tolumoje matosi Kurtuvėnų bažnyčia, priekyje – seniau matytas kelias. Juo eina „Šalia dvaro” didysis takas. Tikras pėsčiųjų maršrutų mazgas yra tie Kurtuvėnai.
Už 100 metrų prie kelio pūpso akmuo su Dievo pėda, jį jau mačiau eidamas didžiuoju taku. Jis man ne pakeliui dabar, todėl pasukęs į kitą pusę prieinu dar vieną akmenį, tik ne su Dievo, o su velnio pėda.

Praėjęs dar vieną miškingą atkarpą atsiduriu pievoje, kurios kitoje pusėje matosi medžiais apaugusi kalva. Tai senosios Kurtuvėnų, Gumbučių kapinės. Maršrutas jas palieka šone. Už kelių šimtų metrų yra dar viena kalva su dar vienomis kapinaitėmis. Nupjauti medžiai, išvalyti krūmynai, todėl nusprendžiu iš arčiau pažvelgti į tai, kas matosi viršuje. O ten matosi didelis betoninis šulinys ir netoli jo savarankiškai nebepastovinti medinė lentelė, jog čia yra senosios Kurtuvėnų kapinės Švedkapiai. Amžino poilsio vieta ir toks inžinerinis statinys tarpusavyje visiškai nedera, bet gal yra koks logiškas paaiškinimas tam.

Kurtuvėnus pasiekiu keliu, kuriuo į pradžią grįžta visi dvaro teritorijoje prasidėję pėsčiųjų takai. „Šalia dvaro” mažojo tako ilgis yra 6,2 kilometro. Mažuoju jis vadinamas todėl, kad yra trumpiausias (nevertinant Kurtuvėnų dvaro pažintinio tako, kuris įrengtas dvaro sodybos teritorijoje ir kurio ilgis siekia 1,8 km.). Kurtuvėnų dvaro sodyba yra ko gero vienintelė vieta Lietuvoje, kur prasideda net 4 žiedinės formos skirtingų ilgių pažintiniai takai. Kiekvienam pagal norus ir galimybes. Rinkis kurį nori. Smagu, kai galima rinktis. Ne kaip vienoje iš maisto prekių parduotuvių.