„Šalia dvaro” didysis takas – vėl ruduo ir vėl į Kurtuvėnus

Kurtuvėnų regioninis parkas yra saugoma teritorija, kurioje pėsčiųjų maršrutų yra bene daugiausiai. Jų čia įrengta virš dešimties, todėl mėgstantys keliauti pėsčiomis šį regioninį parką turėtų įsidėmėti. Net 4 pažintiniai takai ir pėsčiųjų maršrutai prasideda Kurtuvėnų dvaro sodyboje. Pats trumpiausias iš jų – Kurtuvėnų dvaro pažintinis takas – skirtas savarankiškai pažinčiai su dvaro sodyba. „Šalia dvaro” didysis ir mažasis takai yra ilgesni. Tai pėsčiųjų maršrutai, besidriekiantys Kurtuvėnų apylinkėmis. Pats ilgiausias, Kurtuvos takas, yra beveik 20 kilometrų ilgio ir siekia Pageluvio ežeryną.

Pasivaikščioti šiais maršrutais vienos dienos bus maža. Neužteks ir dviejų dienų, nebent įsijungę sportinį rėžimą nesustodami suksite ratus aplink Kurtuvėnus. Šiam kartui apsiribosiu vienu ratu – „Šalia dvaro” didžiuoju taku, kuris laukų ir miško keliais bei takais Kurtuvėnų apylinkėmis driekiasi 8 kilometrus. Tai žiedinės formos maršrutas, prasidedantis prie garsiojo Kurtuvėnų dvaro sodybos svirno pastato. Maršrutu keliauti reikia einant prieš laikrodžio rodyklę.

Priešais dvaro sodybos vartus esančioje erdvioje ir akmenimis grįstoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovi informacinis stendas, kuriame pavaizduoti visi Kurtuvėnų regioninio parko takai ir maršrutai. Tai bendrinė informacija, todėl norint surasti „Šalia dvaro” didįjį taką reikia keliauti tiesiai prie svirno. Specialiai šiam maršrutui skirto stendo nėra, tačiau prie svirno jau galima pastebėti raudonos spalvos lenteles su „10-D” simboliu bei maršruto pavadinimu. Jei Kurtuvėnuose esate pirmą kartą, nepraleiskit progos apžiūrėti medinį svirną, o tada, sekdami ženklinimu ir rodyklėmis, keliaukit į pietvakarius.

Kurtuvėnai su dvaro sodyba lieka už nugaros ir tik kyšantys bažnyčios bokštai dar matosi kurį laiką kaip koks tako pradžios žymeklis. Maršrutas veda laukų keliu atvira vietove, tačiau kraštovaizdis nenuobodus. Reljefas žaismingai kalvotas, gausu vandens telkinių. Gamtoje dominuoja lietuviškos vėliavos spalvos – geltona, žalia ir raudona. Rudenį Kurtuvėnų apylinkėse išties gražu. Maršruto ženklinimas aiškus, oras – puikus, džiaugiuosi savo pasirinkimu būti čia ir dabar.

Maždaug už 1,5 kilometro prieinu dvi rodykles, viena kreipia link akmens su „Dievo pėda”, kita – link akmens su „Velnio pėda”. Šioje vietoje kertasi „Šalia dvaro” didysis ir mažasis takai, o pastarasis akmuo yra mažajame take. Negąsdina manęs papildomas 200 metrų atstumas, todėl išklydęs ir didžiojo tako keliauju pažiūrėti „Velnio pėdos”. Akmuo su „Dievo pėda” čia pat, vos už kelių šimtų metrų, bet jau didžiojo tako maršrute. Įdomu palyginti gėrio ir blogio paliktus pėdsakus, tačiau jei ne informaciniai stendai, Dievo pėdos nuo Velnio pėdsako niekaip neatskirčiau.

Čia atviros erdvės baigiasi ir įžengiu į miškais apaugusį Vainagių kraštovaizdžio draustinį. Laukų kelias pavirsta miško keliu, o šis susiaurėjęs iki tako atveda prie Ešerinės ežerėlio. Vienoje tako pusėje stūkso apie 200 metrų ilgio ir 8 metrų aukščio Ešerinės ozas. Vieta ne tik graži, bet ir dosni, nes vos per keliolika minučių pririnku gerą pusšimtį grybų. Kad ir kaip keistai atrodytų, beveik visus juos randu palei taką. Rudenį vaikščioti pažintiniais takais ir maršrutais gali būti ne tik įdomu, bet ir naudinga. Beje, pro šią vietą praeina ir Camino Lituano maršrutas.

Eidamas toliau grybų jau nebematau. Galiausiai baigiasi miško takas ir toliau maršrutas veda miško keliu. Ties posūkiu link Jautmalkės ir ten esančios gamtos mokyklos pasuku atgal link Kurtuvėnų. Tai vienintelė vieta maršrute, kur tenka atsiversti maršruto schemą, kadangi reikiamo ženklinimo nerandu. Dar kartą paklaidžioju maždaug už kilometro bandydamas surasti Naisių pušį. Ji miške už 100 metrų nuo kelio, tačiau surask jei gudrus medį miške jei nėra nei ženklinimo, nei lentelės. Tikriausiai ta pušis nėra jau tokia reikšminga, verčiau aplankysiu netoliese esantį Naisių apžvalgos bokštelį.

Iki šio bokštelio tenka kelis šimtus metrų išsukti iš maršruto. Be menkiausios dvejonės pasuku link Naisių, tačiau greitai nusiviliu. Apžvalgos (tiksliau – paukščių stebėjimo) bokštelis yra avarinės būklės. Laiptai išlūžę, apsauginės tvorelės bokštelio viršuje likusi tik dalis. Nesu iš bailiųjų, tačiau aukščiau pirmo laiptelio nelipu. Ar nevertėtų jo nugriauti ar bent jau STOP juosta aptverti? Čia pavojus gyvybei žymiai didesnis nei Jurbarke, kur neva dėl kažkokių defektų apžvalgos bokštas yra nesaugus ir lipti į jį draudžiama.

Antroji maršruto dalis nėra tokia smagi kaip pirmoji. Gal būtų kitaip jei ne Naisių pušis ir Naisių apžvalgos bokštas. Jų geriau visai neminėti. Visgi didelės pažintinės vertės iš maršruto tikėtis nereikėtų, tai ne pažintinis takas, o aktyviam laisvalaikiui skirtas „Šalia dvaro” didysis takas. Dar kurį laiką vieškelis veda per mišką, tačiau artėjant link Kurtuvėnų atsiveria plačios erdvės. Vėl matosi tvenkiniai, pro medžius galima įžiūrėti Kurtuvėnų bažnyčios bokštus.

Pakeliui pastebiu senąsias Kurtuvėnų kapines žyminčią lentelę, tačiau stabteliu tik trumpam. Kurį laiką pro šalį plaukęs tamsus debesis staiga pradėjo artintis ir jau nukrito pirmieji lašai. Prieš išeinant į maršrutą dangus nieko blogo nežadėjo ir tokiam orų pasikeitimui esu visiškai nepasiruošęs. Skubu kiek galėdamas. Jau matau ir dvaro sodybą, tačiau jos dar nepriėjęs sulaukiu stipresnio lietaus. Nebeeinu link svirno, kur yra maršruto pabaiga, o bėgte skersai dvaro sodybą pasileidžiu link automobilių stovėjimo aikštelės. Po minutės prasideda trumpas, bet labai stiprus lietus. Spėjau sekundžių tikslumu.

Ir beveik sausas likau, ir grybų prisirinkau ir smagiai pasivaikščiojau. Pakeliauti Kurtuvėnų regioninio parko pėsčiųjų maršrutais ir pažintiniais takais rudenį jau tampa beveik tradicija. Trečius metus iš eilės lankausi čia šiuo metų laiku. Rudeniškomis spalvomis pasipuošusių Kurtuvėnų vaizdai išties gražūs, o ir neišvaikščiotų maršrutų dar yra. Jaučiu, tai dar ne paskutinis kartas šiais metais šioje vietoje.