Rūdšilio partizanų takas su gyvais prisiminimais

Iki mėlynių festivalio dar beveik mėnuo, bet uogos jau prisirpo. Didelės, daug ir prie pat kelio – nors imk ir skink. Neatsispyriau, sustojau ir prisirinkęs kelias saujas suvalgiau. Kai paskutinį kartą buvau Lekėčiuose, mėlynių festivalis buvo ką tik pasibaigęs, o uogų matėsi vos viena kita. Tąkart eidamas Lekėčių pažintiniu taku stebėjausi, koks čia mėlynių festivalis be mėlynių? Turbūt ši šventė rengiama tada, kai visas uogų derlius jau būna nuimtas. Visgi ir tada, ir dabar į Lekėčius užsukau ne dėl mėlynių, o dėl pažintinio tako. Tik šį kartą kelionės tikslas ne Lekėčių pažintinis takas, o pažintinis maršrutas „Rūdšilio partizanų takais”.

Keliu Kaunas-Šakiai pravažiavus Lekėčius yra posūkis dešinėn. Ties sankryža stovi ženklas – iki partizanų P. Jurkšaičio ir J. Būtėno žūties vietos – 1 km. Asfaltuotu keliu nuvažiavęs beveik kilometrą vėl matau tokį patį ženklą, tik dabar jau reikia sukti kairėn. Pasuku į visai siaurą miško keliuką ir vos už 100 metrų sustoju. Prie keliuko pastatytas rudas informacinis stendas, žymintis maršruto pradžią, o kiek toliau tarp medžių matosi paminklas partizanams ir keli kryžiai.

Šioje vietoje buvo Žalgirio rinktinės Šturmo tėvūnijos bunkeris. Jame 1951 metais gegužės 22 dieną žuvo tėvūnijos vadas Petras Jurkšaitis-Beržas ir žurnalistas bei ateitininkas Julijonas Būtėnas-Stėvė, o Jonas Kukauskas-Gardenis pasidavė gyvas. Pastarieji du partizanai kiek daugiau nei prieš mėnesį buvo atskraidinti iš amerikiečių žvalgybos mokyklos Miunchene ir parašiutais nusileido Kazlų-Rūdos apylinkėse. Vienas iš parašiutų, turėjusių nuleisti krovinį, užsikabino medyje ir tai partizanus išdavė. Nors tą kartą partizanams pasprukti pavyko, po mėnesio sovietų kariai susekė bėglius ir apsupo čia buvusį bunkerį.

Toliau maršrutas veda miško keliu, prie kurio būta dar dviejų bunkerių. Ties įrengtais betoniniais ženklais reikia pasukti miškan, kur miško takas atveda prie bunkerio vietų. Ten viso labo matosi nedideli žemės įdubimai bei metaliniai kryžiai. Viename šių bunkerių vyko Lekėčių krašto partizanų pasitarimai. Sunku pasakyti, kiek populiarūs yra tokie partizanų kovoms atminti skirti maršrutai, tačiau link atmintinų vietų vedantys miško takai nėra apleisti ir nepraeinami. Sakyčiau, matosi, jog čia kartas nuo karto praeina lankytojai.

Miško keliuku einu toliau ir po kiek laiko priekyje pasirodo miško kelių sankirta, kurioje aptvertas tvorele stovi kryžius. Jis skirtas partizanų rėmėjai Antaninai Naujokaitei-Aleknavičienei. Aleknavičių šeima rėmė partizanus – kepė duoną, slėpė partizanų daiktus. Aleknavičių sodyba čia pat, ją radau pasukęs kairėn maždaug už poros šimtų metrų. Maršruto schema rodo, jog prie šios sodybos auga ąžuolas, pavadintas partizano J. Būtėno vardu. Nors ąžuolui jau virš 70 metų, jis dar atrodo kaip tikras paauglys.

Bestovint prie ąžuolo už nugaros pasigirsta balsas. Atsisuku, o ten, pasirėmusi ant vartelių su manimi sveikinasi moteris. Sako: „Šį ąžuolą pasodino mano brolis Bernardas, kai išėjo tarnauti į armiją.” Anot Zitos, toks jos vardas: „Tiesiogiai su partizanu J. Būtėnu tai nesusiję, bet sutapo laikas, todėl pavadino ąžuolą jo vardu”. Zitos kalbinti nereikia, ji pati pasakoja iš vaikystės menamus prisiminimus ir teigia, kad gyventi tada buvo pavojinga. Pasak jos: „Kartą į namą užėjo rusai. Jie kratas darydavo, jei ką rasdavo – namus sudegindavo. Mama kaip tik ruošėsi kepti duoną kai sulaukė „svečių”. Nutaikiusi momentą, ji pačiupo partizanų dokumentus, kurie buvo namuose, ir švystelėjo į iškūrentą krosnį. Tąkart viskas baigėsi laimingai. „

Tokių istorijų kur kas įdomiau klausytis iš įvykius menančių žmonių, o ne skaityti informaciniame stende. Zita kviečia užeiti į svečius, siūlo pavaišinti kava ar arbata. Atsisakau, nors dėl to kažkiek nesmagu. Gal geriau būtų atsisakyti dalies dienos planų, bet pabendrauti ir pasiklausyti autentiškų prisiminimų? Nuėjau vos trečdalį maršruto, kurio bendras ilgis siekia 4 kilometrus, tad atsisveikinęs grįžtu prie kelių sankirtos su kryžiumi ir žingsniuoju toliau. Didžioji dalis kelio dar prieš akis, bet teliko pamatyti tik vieno bunkerio vietą.

Sekanti kelio atkarpa privertė kelis kartus sustoti, kadangi vešlūs mėlynių krūmai čia auga prie pat kelio. Dideles ir prisirpusias uogas čia galima skinti neišklydus iš kelio. Kaip galima pro tokį gėrį praeiti? Viena, antra, trečia sauja ir kai delnai bei dantys nusidažė mėlynai, patraukiau toliau. Gal vietiniai ir supyks, kad išduodu geras vietas kur auga mėlynės, tačiau surasti šiuos gėrybių pilnus plotus išties paprasta. Nuvažiuoji į pažintinį maršrutą „Rūdšilio partizanų takais” ir eini juo. Tik kokį kibiriuką pasiimkit su savimi.

Maršrutas ne visą laiką veda miško keliu, vienoje vietoje tenka kelis šimtus metrų žingsniuoti išarta miško juosta. Išsipurtęs iš batų smėlį ir atsikratęs neprašytais pakeleiviais (erkėmis) pasiekiu paskutinio bunkerio vietą. Čia būta tėvūnijos grupės vado Kosto Zarankos-Bitės bunkerio. Jo vietoje stovi dar vienas metalinis kryžius. Šiuos kryžius pastatyti pasirūpino vienas iš Aleknavičių – Vincentas.

Už šio bunkerio maršrutas pasuka link pagrindinio kelio, tačiau betoninių žymeklių jau nebesimato. Norint atkartoti stende pažymėtą maršrutą reikia eiti miško keliuku, kuris priekyje tiesiog pranyksta. Pasirenku žvyruotą kelią, kuriuo eidamas kiek prailginu maršrutą, tačiau sėkmingai išeinu iš miško. Nėra prasmės klaidžioti miške, kai viską, kas yra maršrute, jau pamačiau. Dar viena tiesi asfaltuoto kelio atkarpa ir aš vėl atsiduriu tako pradžioje. Tai pats trumpiausias partizanams skirtas pažintinis maršrutas, kuriuo keliavau. Ir įspūdžių būtų buvę nedaug, jei ne tas neilgas pokalbis su tų laikų liudininke.