Po Aukštaitijos nacionalinį parką 4 ežerų taku, kuris oficialiai vadinamas botaniniu

Nepramintų takų ieškojau Palūšėje. Tai nedidelis kaimelis šalia Ignalinos, kuriame vasarą knibždėte knibžda poilsiautojų ir kuris nepaisant savo mažumo yra tituluojamas Aukštaitijos nacionalinio parko sostine. Takų čia daug, bet tai vandens takai. Jais vandens pramogų mėgėjai valtimis ir baidarėmis keliauja po susijungiančius Aukštaitijos nacionalinio parko ežerus. Vien jau mintys apie tokias vandens pramogas vilioja, tačiau šį kartą su Palūšės apylinkėmis susipažinsiu keliaudamas sausuma. Kur ant kalvos ruduoja medinė Palūšės bažnyčia, o jos apačioje į Ignaliną vedantį kelią beveik skalauja Lūšių ežeras, prasideda ne tik visi vandens maršrutai, bet ir Palūšės botaninis pažintinis takas. Vingiuodamas didelės kalvos viršumi, šlaitais ir papėde bei apsukęs 3,5 kilometro ilgio ratą jis grįžta į tą pačią vietą, kur ir prasideda – į Lūšių ežero pakrantę, kur prie automobilių stovėjimo aikštelės įrengta maudykla ir stovyklavietė.

Dar ne vasara ir ežero vanduo dar šaltas, bet tik ne vaikui, kuris mamai leidus linksmai sau braido po šaltą, kažin ar iki 10 laipsnių įšilusį vandenį ir lipdo tikriausiai pirmas šiais metais smėlio figūrėles. Vandens pramogoms dar ne sezonas, bet pasivaikščiojimui pažintiniais ir visais kitais takais toks metų laikas beveik idealus, todėl netoli stovyklavietės pamatęs informacinį botaninio tako stendą patraukiu į pamiškę.

Stendas nedaugžodžiauja, o šalia stovinti rodyklė įsakmiai rodo į gan statų šlaitą. Pirmieji botaninio pažintinio tako metrai bene patys sunkiausi ir ne vienam užkopusiam viršun gali tekti pailsėti ir atgauti kvapą. Dar lipant šlaitu pagalvojau, kad ši tako atkarpa nedraugiška keliaujantiems su vežimėliais, tačiau vos užlipęs viršun ir pamatęs taku keliaujančią šeimą su vaikišku vežimėliu suprantu, jog kas vieniems yra problema, kitiems – motyvuojantis iššūkis.

Kalvos viršuje ošiantis šilas iš karto apgaubia malonia pavasariška šiluma, o baltai žali ženklai ant medžių aiškiai veda taku per Palūšės mišką. Iš tako pavadinimo galima suprasti, jog einant taku galima susipažinti su įvairiais augalais. Visgi įrengti informaciniai stendai nublukusiais paveiksliukais ir juose pavaizduotų augalų lietuviškais bei lotyniškais pavadinimais nelabai skatina domėjimąsi gamta. Dėl nublukusiu stendų apkaltinti galima nebent saulę, tačiau už itin nuobodų, neįdomų ir enciklopedinį informacijos pateikimą gerą akmenį reikėtų įmesti į Aukštaitijos regioninio parko daržą.

Situaciją kiek gelbsti interneto platybėse surastas lankstinukas, kuris trumpai papasakoja apie septynias tako stoteles. Jos supažindina su Žaliašilio, unksminės šlapynės bendrijomis, pelkių augalija, natūralia paežerės pieva, ežero augalija, miško grybais ir kerpėmis. Neaišku, kodėl bent šios informacijos iš lankstinuko nebuvo galima perkelti į stendus?

Už kilometro takas leidžiasi šlaitu žemyn ir toliau medinėmis lentelėmis klota danga eina per šlapias ir užpelkėjusias miško vietas. Tarsi dvi akys Palūšės miške mėlynuoja du maži ežerėliai, o užpelkėjusios jų pakrantės tapo prieglobsčiu ne tik drėgmę mėgstantiems augalams, bet ir varlėms, kurių čia pavasarį – devynios galybės.

Pelkės, pelkutės, ežerai ar upeliai – tai gamtos lobiai, suteikiantys žavesio ir įvairumo bet kuriam takui. Palūšės botaninis pažintinis takas taip pat ne išimtis. Palei pelkėjančius ežerėlius vingiuojanti bei Taramo ežerą ratu apeinanti tako dalis yra pati įdomiausia ir vaizdingiausia. Praėjus pirmąjį ežerėlį tako maršrutas šakojasi. Pasirenku kairiau sukantį ir ne tokiu išmintu taku vedantį maršrutą. Neužilgo jis priveda prie antrojo ežerėlio, kurio nepamatysite pasirinkę kitą maršrutą. Už poros šimtų metrų takai vėl susibėga ir čia pamatau einančius kitus keliautojus, kurie nerizikavo pasukti į kairę. Nerizikavo ir ne viską šiame take pamatė, todėl aiškumo dėlei maršrutų šakojimosi vietoje praverstų rodyklė ar papildoma informacija.

Nors ir užpelkėjusiomis pakrantėmis antrasis mažasis ežeriukas vis dar susisiekia su Taramo ežeru, kurio žalius kaip smaragdas vandenis neužilgo pamatau. Apėjęs aplink šį ežerą botaninis pažintinis takas pasuka atgal link Palūšės. Pasibaigia jis Lūšių ežero pakrantėje, tarsi ant siūlo suvėręs kaip karoliukus keturis Palūšės miško ežerus ir ežeriukus. Lūšių ir Taramo ežerus sieja ne tik Botaninis pažintinis takas, bet ir legenda, pasak kurios Lūšių ežere gyveno laumės, kurios vidurnaktį išplaukdavusios ir pasičiupusios vyrą užkutendavo jį negyvai. Matyt išsigandusios daugybės poilsiautojų laumės apleido Lūšių ežerą ir tik viena užsiliko nedideliame Taramo ežere.

Paskutinė tako dalis, esanti tarp dviejų ežerų, vėl driekiasi kalvotu reljefu. Takas pamažu kyla aukštyn o pro medžius žaliuoja Taramo ežero vandenys, kurie pagal spalvą su Spindžiaus ežero vandenimis panašūs kaip broliai dvyniai. Po kurio laiko prieš akis atsiveria Lūšių ežero panorama ir sukame link Palūšės. Tenka kabarotis šlaitu, nes ežero pakrante vedantis takas yra visiškai šlapias ir nepraeinamas. Čia Botaninis pažintinis takas sutampa su ežero pakrante einančia pažintine pėsčiųjų-dviratininkų trasa. Ja patraukus į kitą pusę galima prieiti ekologinio švietimo centrą.

Ežerais ir ežerėliais paįvairintas Palūšės botaninis pažintinis takas baigėsi ten kur prasidėjęs. Prie gerų įspūdžių tarsi iš konteksto iškritę akį rėžė nuobodūs informaciniai stendai. Turbūt tai geriausias pavyzdys kaip nereikia daryti. Gyvenimas eina į priekį ir viskas keičiasi milžinišku tempu. Keičiasi ir pats žmogus, todėl tai, kas buvo įdomu prieš 20 metų dabar tapo nebeįdomu. O kad būtų įdomu šiandien, mažiausiai reikia šiuolaikinio pateikimo. Gyvename tokiais laikais kai prekę kartais renkamės ne dėl pačios prekės, o dėl įpakavimo.