Plokščiai: upė-gatvė ir Alpes primenanti gamta

Iš vienos pusės apsupti Suvalkijos miškų, iš kitos pusės nuo likusios Lietuvos dalies atskirti Nemuno ramiai gyvena Plokščių gyvenvietės gyventojai. Būdami toliau nuo pagrindinių miestų ir kelių Plokščiai atrodo nuo pasaulio atskirta vieta. Tačiau Lietuvos valstybingumui svarbiais momentais čia gyveno ir veikė Lietuvai nusipelnę žmonės. Vienas tokių buvo mokytojas ir visuomenės veikėjas Petras Kriaučiūnas. Pas jį į Plokščius atvykdavo tokie garsūs žmonės kaip Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas ar Antanas Baranauskas. Lankydavosi ne tik lietuviai, tarp svečių buvo ir užsienio rašytojai bei mokslininkai, o Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio slaptos meilės pėdsakus galima rasti ir dabar.

Kaip sakė pats Vincas Kudirka, Plokščių apylinkių gamta jam buvo tarsi Alpės. Kalnus atstodavo Vaiguviškių piliakalnis ir aplinkinės kalvos, o kalnų upę priminė nuo kalno sruvenantis Vaiguvos upelis. Būtent jame gulėjo didžiulis akmuo, ant kurio rašytojas mėgdavo ilsėtis ir rašyti, o akylesni žmonės užmatydavo jo ir suomių rašytojos pasimatymus. Akmuo per Pirmąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas ir vienas ūkininkas iš jo pasigamino girnas. Dabar girnapusė – tai kas liko iš didžiulio akmens, stovi pievelėje prie Plokščių mokyklos ir vadinama Kudirkos akmeniu.

Niekur nedingo ir Vaiguvos upelis. Dabar jis tapo kone didžiausia Plokščių įžymybe ir turistų traukos centru, nes Vaiguva yra vienintelė Lietuvoje upė-gatvė.

Kelis šimtus metrų upelis teka natūralaus grunto gatve, kuri keleto sodybų šeimininkams yra vienintelis kelias į namus.  Anksčiau atvažiavę turistai mėgdavo pavažiuoti šia upe-gatve, todėl eismas buvo uždraustas ir įrengtas trinkelėmis išklotas takas, kad visi norintys galėtų pasivaikščioti ir pasigėrėti unikalia vieta.

Bene geriausia idėja, kurią įgyvendino Plokščiai, tai įrengtas Plokščių pažintinis takas. Jis vingiuoja per gyvenvietę ir jos apylinkes bei supažindina su viskuo, ką turi ir kuo garsūs Plokščiai. Informacijos apie šį pažintinį taką internete nedaug, reikia paklaidžioti ir pačiuose Plokščiuose kad rasti informacinę lentelę su tako maršrutu. Vienintelis informacinis stendas stovi Bažnyčios gatvės viduryje, kur prasideda skulptoriaus Zigmo Sederevičiaus skulptūromis išpuoštas takas, vedantis link Šventaduobės.

Pasak legendos, Nemune ties Plokščiaus buvo sugautas Šv. Mergelės Marijos paveikslas, kurį pakabino bažnyčioje. Po kurio laiko paveikslas dingo ir rado jį šlaite prie šaltinio. Tas kartojosi kelis kartus, kol žmonės toje vietoje kur rado paveikslą įrengė koplytėlę su altoriumi. Sako, čia trykštantis šaltinis turi gydomųjų galių, o vietiniai šią vietą Šventaduobe vadina.

Nuo Šventaduobės Plokščių pažintinis takas veda į kitą upelio pusė, kur šlaitu užlipus aukštyn tenka paklaidžioti ražienomis ir vėl leistis žemyn mišku apaugusiu šlaitu. Ši pažintinio tako dalis yra pati klaidžiausia ir atrodo gan apleista, bet eilinį kartą pravertė maršruto nuotrauka. Sausą ir šiltą rudens dieną čia visai smagu, bet po lietaus, kai visur iškritusi rasa, avalynė ir kelnės šioje tako atkarpoje permirks akimirksniu. Žygiuojant siauručiu miško takeliu vietomis reikia įveikti ir dilgėlynus, o reti pažintinio tako ženklai kartais priverčia paklaidžioti ieškant takelio tęsinio. Maždaug toje vietoje kur takelis šakojasi, stovi pavargęs nuo senatvės informacinis stendas, pasakojantis apie čia pat esantį Vaigeliškių piliakalnį.

Tankiai medžiais apaugęs piliakalnio šlaitas kopti į jį nevilioja, o ir laiko nėra per daug. Rudeniniais lapais apkritusiais tilteliais per vingiuojantį link Plokščių Vaiguvos upelį takas veda link gyvenvietės.

Pasigirsta šuns lojimas, pasirodo pirmieji namai, o Vaiguvos upelis platėdamas ir seklėdamas po truputį virsta upe – gatve.

Toliau trinkelėmis išklotas takas palei Vaiguvos upę – gatvę ir kaimiškai bet gražiai sutvarkytas sodybas kelis šimtus metrų vingiuoja iki pagrindinės Plokščių gatvės. Ten Vaiguvos upelis nusukęs į šoną išsiskiria su juo ėjusia gatve. Teko skaityti, kad vienoje iš čia esančių sodybų neoficialus muziejus įrengtas. Įdomi ta Plokščių gyvenvietė, matyt ne be reikalo būtent čia sugalvojo pažintinį taką įrengti.

Pasivaikščiojus siaurais ir užžėlusiais miško takeliais ir pasidžiaugus upės – gatvės vaizdais, toliau Plokščių pažintinis takas veda asfaltuota kelio danga, kol kairėje pusėje pasirodo laiptai į dangų.

Tiksliau į ant kalno stovinčią bažnyčią, kuri šioje vietoje pirmą kartą buvo pastatyta 1670 metais Plokščių įkūrėjo Kiršpino-Kiršenšteino. Dabartinė medinė bažnyčia statyta 1868 metais, bet jos bokšte skamba 1573 metais išlietas žalvarinis varpas.

Prie bažnyčios įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Nemuno ir Panemunės pievų panorama.

Sekantis pažintinio tako sustojimas – Kankinių ir tremtinių memorialas. Nepriklausomybės kalvos šlaite įrengti takeliai, vedantys link kalinimo ir kankinimo rūsių, kuriuose pokario metais buvo kalinami Plokščių ir aplinkinių kaimų gyventojai. Prie takų išdėstyti akmenys su aiškiai nelietuviškais vietovardžiais simbolizuoja tremties vietas. Čia stovi ir paminklas savanoriams, žuvusiems 1919 – 1921 metais kovose už Nepriklausomybę. Šalia kelio ant akmens iškalti žodžiai „Plokščių kančių keliai” apibūdina apie tragišką kovotojų už Lietuvą praeitį.

Netoli tos vietos, kur per gyvenvietę praėjęs kelias pasisukęs kyla į kalną, o iš medžio išdrožta skulptūra rodo kelią į Plokščių uostą, stovėjo Petro Kriaučiūno sodyba.

Užkilus ant kalno stovi Plokščių mokykla, kurios pašonėje rymo Kudirkos akmuo, o visus atvykstančius svečius pasitinka Plokščių pavadinimas ir patvirtintas herbas.

Artėja pažintinio tako pabaiga ir pažintis su Plokščiais eina į pabaigą. Apėjus didyjį Plokščių pažintinio tako ratą dar lieka neaplankytų pora vietų. Tai buvusios senosios Plokščių mokyklos vieta, kur dabar stovi koplytstulpis ir beveik prieš 100 metų pasodintas ir šių dienų sulaukęs Nepriklausomybės ąžuolas.

Kam šis beveik 7 kilometrų ilgio ir virš dviejų valandų trukmės pasivaikščiojimas per sudėtingas, gali pasirinkti trumpesnį maršrutą. Jis iš pradžių sutampa su ilguoju maršrutu, o nuo bažnyčios veda Bažnyčios gatve iki informacinio stendo, kur yra tako pradžia ir pabaiga.

Informacijos apie šį pažintinį taką ir tako nuorodų galėtų būti daugiau, bet pati tako idėja – pavedžioti turistus po gyvenvietę ir supažindinti su lankytinomis vietomis labai sveikintina. Daugybė Lietuvos miestelių, kaimų ir gyvenviečių galėtų turėti savo pažintinius takus. Jie supažindintų su tuo, ką jie turi geriausia ir gražiausia, kuo didžiuojasi ir išsiskiria iš kitų. Tai puiki galimybė tos vietovės lankytinas vietas apjungti į vieną maršrutą, tuo pačiu priverčiant turistus ne tik privažiavus automobiliu ir pro atvertą langą paskaičius informacinį stendą važiuoti toliau, bet ir pasivaikščioti bei artimiau susipažinti su gyvenviete, gamta, žmonėmis. Vargu ar būčiau praleidęs Plokščiuose beveik tris valandas jei nebūtų šio pažintinio tako. Ir vargu ar būčiau tiek pažinęs šią gyvenvietę jei nebūčiau sukoręs tų šešių su puse kilometro pėsčiomis. Tuo pačiu tai puiki proga ne tik pamatyti, bet ir pajausti kaip ir kuo gyvena čia gyvenantys žmonės.