Pirmas pavasario kvėptelėjimas Buktos pažintiniame take

Pirmąjį kovo savaitgalį atsidūrėm Marijampolėje. Tai miestas, kuriame, kaip vietiniai sako, įrengtas gražiausias Lietuvoje parkas, o saulei nusileidus miesto savivaldybės pastatas sužiba trimis lietuviui brangiausiomis spalvomis. Garsiais turistiniais objektais negalintis pasigirti miestas daugeliui tautiečių yra ne kelionės tikslas, bet kryptį į Suvalkų pusę nusakantis orientyras. Nieko naujo nepasakysiu, Lenkijoje pigiau. Į Lenkiją apsipirkti važiuoja ne tik marijampoliečiai, kuriems Suvalkai yra arčiau nei Kaunas, važiuoja žmonės ir iš didmiesčių. Važiavo ir važiuoja, nepaisant kad ilgai lietuvių kantrybę bandęs Lidl’as atsidarė ir pas mus ir abejotinos kokybės pigius lenkiškus produktus tiesiog arčiau namų atvežė. Dabar lenkiško pieno, sviesto ar grietinės galima nusipirkti daugelyje Lietuvos miestų, bet jų, matyt, negana, todėl pampersų, rūbų, statybinių medžiagų ir visokio kitokio gėrio vis tiek apsimoka važiuoti į Lenkiją. Važiavom seniau ir mes, tačiau šį kartą įvažiavę į Marijampolę renkamės ne Suvalkų, o Krosnos kryptį ir važiuojame link Žuvinto rezervato, kur prie Buktos gyvenvietės įrengtas Buktos gamtinis pažintinis takas.

Suvalkiečiai žmonės tvarkingi – prie pagrindinio kelio rudą kelio ženklą pastatė, o pavažiavus apie kilometrą ir tako iškabą įrengė. Rasti taką lengva ir pastatyti mašiną yra kur (naujai padaryta nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė), tik tą kilometrą nuo pagrindinio kelio nuvažiuoti nėra paprasta. Pavasarį žvyruotas kelias šlapias ir duobėtas, todėl mašinos važiuoklė patikrinama gana rimtai. Kaip atrodo transporto priemonė pravažiavus tokiu keliu kalbėti net neverta, bet čia jau kiekvieno važiuojančiojo reikalas. Niekas į kiekvieną gražų gamtos kampelį asfaltuoto kelio nenuties, tuo labiau, kad tas gražus gamtos kampelis ne kur kitur, o pačioje Žuvinto rezervato teritorijoje.

Jau nuo pat pirmųjų metrų Buktos pažintinis takas mus pasitiko nepriekaištingai sutvarkyta danga, šviesios medienos mediniais tilteliais ir lentelių takeliais, o einant taku kartas nuo karto prieidavom nedidukus, chuliganų rankų dar nepaliestus informacinius stendus. Galima būtų sakyti, kad dar kvepia dažais, tačiau dažyto čia nieko nėra. Ir tikrai, takas rekonstruotas praeitais metais, o lapkričio pradžioje pirmaisiais lankytojais buvo ponai iš Marijampolės savivaldybės ir Žuvinto rezervato direkcijos. Nepraėjo pusmetis ir štai atvažiavome mes. Ir, spėju, pasivaikščiojimas gavosi kur kas malonesnis nei vėlyvą rudenį. Nors jauni žalieji ūgliai ir pirmieji pavasario žiedai dar neprasibrovė pro pernykščių nukritusių lapų užklotą, o sniegas ir ledas iš paskutiniųjų stengiasi nepavirsti vandeniu, pavasaris tiesiog tvyro ore.

Mėgaujamės pavasariu ir geru oru, bet nepraleidžiam tik prasidėjus takui stovinčio pirmojo stendo su tako schema. Jis sveikina mus, atvykusius į Buktos girią, labai natūralų ir unikalų Sūduvos mišką. Čia auga pietvakarių Lietuvai būdingi liepingi skroblynai, etaloniniai drėgnieji lapuočių ir aliuviniai miškai, o juose aptinkami reti vidutiniai margieji ir baltnugariai geniai. Vargu, ar būčiau juos paminėjęs, tačiau einant taku poroje vietų jie taip intensyviai ramybę drumstė, kad nusipelnė pakliūti į tinklaraštį.

Nuo pat tako pradžios pasitinka simpatiškas ir šviesus miškas, kuris vasarą gal nebūna labai šviesus, nes čia auga skroblynas. Dar nuo vaikystės pamenu, kad tėvas sakydavo, jos skroblas labai kietas medis. Jį ir skaldyti sunku ir kūrenti pečių juo reikia atsargiai. Pasirodo, skroblai gyvena iki 200 – 300 metų ir žaliuodami sudaro tankią lają. Saulė sunkiai prasiskverbia pro juos ir tokiose vietose galima aptikti retesnių augalų, tokių kaip Gebenė lipikė – vienintelė Lietuvoje auganti liana.

Kol nepradėjo karaliauti žaluma, matyti daugybė nuvirtusių ar nupjautų medžių, kurie taip ir liks čia gulėti amžiams. Per vieną iš skersai tako nuvirtusių medžių net tiltelis įrengtas, tarsi parodant, kad gamtoje nieko nereikalingo nėra ir nudžiūvęs ar supuvęs medis irgi yra vertybė. Ir tikrai, greta stovintis stendas viską sudėlioja į vietas ir paaiškina tokių medžių reikšmę miškui.

Dar viename stende sužinojau kas yra aliuviniai miškai. Nepamenu, kad apie tai būtų mokykloje mokę, o jei ir mokino, tai ta ta pamoka nesudomino. Iš tiesų aliuvis tai sąnašos, kurias polaidžio vanduo atneša iš aukštesnių vietų ir palieka. Tokiose periodiškai užliejamose vietose formuojasi derlingas dirvožemis ir auga drėgmę mėgstantys augalai. Panašu, kad būtent dabar vandens lygis yra pats aukščiausias, tačiau tai netrukdo eiti taku. Per visas drėgnas vietas įrengti tilteliai ir liepteliai, o pats takas primena itališkus Toskanos greitkelius, kur kelias lygus kiek akys mato, tik į šonus vingiuoja. Jei per slėnį eina – tiltas pastatytas, jei per kalnus – tunelis iškastas. Nei slėnių, nei kalnų Buktos miške nėra. Neseniai įrengtas takeliais stebėtinai lygus ir smagiai tarp medžių kaip kokia 2 km ilgio gyvatė vingiuoja.

Tiems, kam patinka paukščiai, galima iš keleto metrų aukščio paukščių stebėjimo bokštelio pasižvalgyti ir žinias pasitikrinti, nes bokštelyje rašoma apie paukščius. Buktos miške jų 90 rūšių gyvena, tačiau į stendą visi netilpo, matyt, tik populiariausi paminėti. Rudenį turėtų būti populiariausias stendas apie grybus. Stendai šiame take nėra dideli ir informacija neperkrauti. Sakyčiau tokie, kokių ir reikia, kad skaityti nenusibostų ir kad būtų galima pasimėgauti gamta. O ji čia kažkuo ypatinga. Kai kurios vietos turi savo aurą – tiesiog gerai jautiesi būdamas čia. Gal čia tik man, gal todėl, kad pavasaris, o gal todėl, kad viskas dar nauja?

Sakydamas nauja turiu omeny taką ir jo įrangą, nors ir pats miškas nėra dar labai senas – jam virš 40 metų. Daug ąžuolų ir kitų vertingų medžių buvo iškirsta karo ir pokario metais, liko tik keletas, kurie senus laikus pamena ir kurių amžius 150 metų perkopė. Pora tokių milžinų prie tako galima pamatyti, vienas iš jų ąžuolas 27 metrų aukščio, kitas – 20 metrų aukščio liepa. Už jų visa armija juodai baltų keturiasdešimtmečių.

Tako ilgis siekia 2 kilometrus ir praeiti juo valandos užtenka. Turi užtekti kai esi ribotas laike, tačiau keliaujantiems lėtai čia turėtų patikti užtrukti ilgiau. Buktos pažintinis takas nėra nei prie reikšmingų kelių, nei arti didmiesčiai (jei Marijampolės prie jų nepriskirsi), todėl nustebino beveik pilna automobilių stovėjimo aikštelė. Kas su vos vaikščiojančiomis atžalomis džiaugėsi gamta, kas rimtą foto amuniciją ant kaklo tampė ir bandė gaudyti pirmuosius pavasario ženklus. Kiti susikabinę už rankų taku ėjo, tik pastariesiems pažintinis takas buvo labiau vienas kito pažinimo, o ne juos supančios gamtos. Pavasaris. Toks metas, kai atgimsta viskas, kas gyva. Vienas iš keturių mano mėgstamiausių metų laikų.