Pilies sala – vienintelė ežero sala Lietuvoje su pažintiniu taku

Įdomi patirtis – į pažintinį taką plaukti valtimi ar vandens dviračiu. Kito kelio nėra, nes tas takas – saloje. Negirdėjot? Nieko keisto, Žemaitijos nacionalinis parkas šios vietos labai nereklamuoja dėl ten aptinkamų retų ir saugomų rūšių, tačiau tų, kurie ten nukeliauja, neišveja. Tas ežeras vadinasi Plateliai, o viena iš septynių jame esančių salų, kurioje įrengtas kilometro ilgio pažintinis takas, vadinasi Pilies sala.

Jei kada buvote Plateliuose ir lankėtės įrengtoje apžvalgos aikštelėje, tikriausiai pastebėjote informacinius stendus apie kiekvieną ežero salą. Kiekviena iš jų turi ne tik iškalbingą pavadinimą, bet ir pasakojimą apie jo kilmę. Į Briedsalę seniau mėgdavę užklysti briedžiai, į Veršių salą vienas ūkininkas vasaros metu ganytis veršius plukdydavo, Ubagsalėje grįždami iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų uliavodavo ubagai, o štai Pilies saloje stovėjo pilis. Nesuklyskit galvodami jog tai pramanas, garsiausioje Platelių ežero saloje XV a. išties stovėjo Lietuvos didikams priklausiusi pilis. Salą su Šventorkalniu, kuriame buvo senoji Platelių gyvenvietė, jungė Platelių senovės tiltas, kurio poliai išlikę iki šių dienų.

Norint patekti į Pilies salą reikia važiuoti į Platelių Žalgirio jachtklubą, prie kurio veikia valčių ir vandens dviračių nuomos punktas. Nuo jo iki Pilies salos – nepilnas kilometras. Viena sala yra visai čia pat, bet tai Veršių sala, o Pilies sala yra už jos. Maždaug po 20 minučių priplaukiame vakarinį salos krantą, kuriame stovi informacinis stendas ir aukštyn veda mediniai laiptai. Valties ar vandens dviračio čia nėra kur nei pririšti, nei prirakinti, todėl užtraukę į krantą paliekame. Gal neatsiras piktavalių ir nepaliks mūsų negyvenamoje saloje.

Saloje kitados stovėjo medinė pilis. Greičiausiai statyta Kęstgailų. Platelius perleidus Bonai Sforcai, ji pilį valdė dvejus metus. Vėliau pilis neteko savo reikšmės ir sunyko. Saloje būta ne tik pilies. Užkopus laiptais aukštyn ir pasukus taku link šiaurinio kranto yra aukščiausia salos vieta. Čia, galėjo stovėti buvusio dvaro pagrindinis pastatas. Spėjama, jog jis buvo mūrinis. Kažkur turėtų matytis stambūs akmenys ir pylimas – viskas kas liko ir senųjų statinių. Plytų ir kitokių statybinių medžiagų saloje neliko, vietiniai gyventojai viską parplukdė ir panaudojo savo reikmėms.

Nors Pilies sala paskelbta kultūros vertybių objektu, jokio vizualaus palikimo nesimato. Tenka tenkintis tik žiniomis. O štai su gamtinėmis vertybėmis sekasi kiek geriau. Visą salą nuo saulės saugo šimtamečių liepų ir ąžuolų pavėsis, o nusileidus į žemesnę ir drėgnesnę vietą matosi vešlūs paupinio jonpaparčio sąžalynai. Aptinkame ir retas kerpes, apie kitas saugomas rūšis tiesiog pasiskaitom informaciniuose stenduose. Jų šiame take yra ne vienas ir ne du. Neilgi, neperkrauti pertekline informacija, kad skaitant uodų spiečiai viso kraujo neišgertų.

Būtų smagu lėtai vaikščioti po salą ir stebėti pro medžių tarpus atsiveriančius Platelių ežero vaizdus, tačiau uodų atkaklumas beribis. Aplink salą vedantis takas vėl grįžta į pradžią ir kilometro kaip nebūta. Pilies salos pėsčiųjų trasa gerai paženklinta mėlynos spalvos pilies simboliais ant medžių. Sala nedidelė, čia net nėra kur pasiklysti, tačiau Žemaitijos nacionalinis parkas į ženklinimą žiūri rimtai. Ir gerai, aiškumo nebūna per daug, o kai aišku kur eiti, visą dėmesį galima sutelkti į aplinką.

Po pasivaikščiojimo Pilies salos pėsčiųjų trasa (taip takas pavadintas Žemaitijos nacionalinio parko tinklapyje) laukia plaukimas atgal ir maudynės. Pats pažintinis takas nėra kažkuo labai išskirtinis, išskyrus tai – kad yra saloje. Būtent plaukimas paverčia apsilankymą šiame take smagia ir unikalia pramoga. Aišku, kai oras geras, nes pučiant vėjui ar lyjant lietui įspūdžiai būtų priešingi.