Pažintis su Veisiejų regioniniu parku prasideda Ančios ežero pakrantėje

Pirmasis balandžio savaitgalis prasidėjo pokštais. Balandžio 1-osios proga papokštauti sau leidžia net žiniasklaida, kurioje tarp rimtų naujienų atsiranda ir vienas kitas išgalvotas pranešimas, kuriuo, žiūrėk, naivesnis ir patiki. Tačiau smagiausią pokštą iškrėtė gamta, kuri šį pavasarį nelepinusi šiluma taip pašildė, kad savaitgalį buvo galima nusivilkti ne tik striukę, bet ir kitus viršutinius šiltesnius apdarus. Buvo ir su trumpomis rankovėmis vaikščiojančių, bet daugiau gyvenimo matę žino, kad pirmosios pavasario šiltos dienos būna gana apgaulingos. O dar ir psichologinį barjerą reikia įveikti, kai per naktį temperatūra pakyla nuo +5C iki +22C ir prieš išeinant į lauką reikia iš principo pasikeisti aprangą. Įveikę šį iššūkį išskubėjom pasidžiaugti geru oru. Šį kartą tikslas – Veisiejų regioninis parkas, o tiksliau, jame palei Ančios ežerą vingiuojantis pėsčiųjų takas Ančios ežero pakrante.

Veisiejų regioninis parkas lankytojus vilioja ošiančiais Dzūkijos pušynais, kalvotomis pievomis ir laukais, kultūriniais bei istoriniais objektais ir, aišku, ežerais. Kai kas net lietuviškąja Venecija Veisiejus vadina. Gal kiek ir per skambiai, bet kad nuo ledynmečio šiame krašte ežerų kaip sėte prisėta liko, visi žino. Ančios ežeras didžiausias iš visų, telkšančių Veisiejų regioniniame parke, nuo kurio ir pradedam pažintį su šia saugoma teritorija. Ančia prasideda jau pačiuose Veisiejuose, kur pakrantėje pasivaikščiojimo takai įrengti, o ežere šiltuoju metų laiku dainuojantys fontanai stabtelti kviečia. Jų pasižiūrėti užsuksim kitą kartą, o dabar nesunkiai randame pasivaikščiojimo taką rytiniame Ančios ežero krante, vos per kilometrą nutolusį nuo Veisiejų. Montvilos gatve išvažiavus iš miestelio į dešinę nuvingiuoja žvyruotas keliukas, kuriuo pasukus takas jau ranka pasiekiamas. Čia prasidėjęs jis tiesiu taikymu veda link ežero, kur įrengtos stovyklavietės, baltuoja smėlio paplūdimys. Nors diena ir šilta, bet ne tiek, kad būtų galima maudytis.

Ančios ežeras vietomis panašesnis į upę nei į ežerą – kai kur jo krantus skiria vos pora šimtų metrų, o štai ilgis siekia dešimtį kilometrų. Takas „Ančios ežero pakrante” driekiasi rytine ežero pakrante, vietomis nusileisdamas prie vandens, vietomis vėl pakildamas į gražiai nuaugusį ir tik Dzūkijai būdingą pušyną. Vasarą ir rudenį iš pasivaikščiojimo galima grįžti ir netuščiomis, sako, grybų ir uogų čia randa beveik kiekvienas.

Vienas iš regioninio parko pasididžiavimų ir simbolių – paežeriuose gyvenanti europinė medvarlė. Nors keliose vietose iš paežerės žolynų sklido gan garsus kvarkimas, vargu ar tai ta retoji varliagyvių rūšis. Netrūksta čia ir kitokių varliagyvių, be gėdos besimylinčių tiesiog ant tako kaip kokios rupūžės.

Mėgaudamiesi šiluma ir gėrėdamiesi vis naujai atsiveriančiais ežero vaizdais keliaujam toliau, kol takas pradeda kilti į kiek statesnį šlaitą. Vietomis jų aukštis siekia 10 – 12 metrų, o nuo jų atsiveria vaizdinga ežero panorama.

Šioje vietoje, kur kalvotas pušynas baigiasi stačiu šlaitu, o kitoje ežero pusėje matosi Mėčiūnų piliakalnis, yra pėsčiųjų tako pusiaukelė. Geresnės vietos atsikvėpti ir nesugalvosi. Čia stovi ir vienas iš dviejų informacinių stendų, pasakojančių apie Ančios ežero dubaklonį saugantį Ančios kraštovaizdžio draustinį. Pats ežeras iš šiaurės į pietus tęsiasi 11 kilometrų, užima 490 ha plotą, o giliausia vieta siekia 25 metrus.

Pusę kelio gražius Ančios ežero vaizdus dovanojęs takas pasuka į Šilainės mišką, kur kertasi net keli pėsčiųjų takai. Veisiejų regioniniame parke nėra nei vieno pažintinio tako, tačiau netrūksta pėsčiųjų takų ir maršrutų. Kai kurie iš jų ilgis viršija 10, ar net 20 kilometrų, todėl skirti ištvermingesniems keliautojams, tuo tarpu pėsčiųjų takas Ančios ežero pakrante yra vos ilgesnis nei 4 kilometrai, todėl puikiai tinka pasivaikščioti su vaikais.

Tako maršrutas yra žiedinis, tad grįžtame į tą pačią vietą kur ir pradėjome pasivaikščiojimą. Galima eiti taku prieš laikrodžio rodyklę, galima eiti palei laikrodžio rodyklę – visur stovi rodyklės su ženklinimu, todėl pasiklysti sunku. Internete rastoje tako schemoje parodyta, jog yra netgi du maršrutai nuo toliausiai nutolusio taško, tačiau vienas jų eina keliu, todėl mums jis nepasirodė patrauklus.

Nors takas oficialiai nevadinamas pažintiniu, jame yra du nedideli informaciniai stendukai. Viename iš jų siūloma taku pasivaikščioti lėtai ir stebint aplinką, atkreipti dėmesį į paprastą medį, paprastą krūmą, paprastą žolę. Neskubėjom, atkreipėm dėmesį į besidraikančius voratinklius, į smagų buvimą gamtoje kai dar nereikia baidyti uodų, į gausybę miške augančių kadagių, kurie kaip niekas kitas valo orą, prisotindami jį visokiausiomis kvėpavimo takus gydančiomis medžiagomis. Atkreipėm dėmesį net į rupūžių jungtuves, ta proga padovanodami joms nemokamą fotosesiją.