Pauolios miško takas: dar neatrastas, bet vertas dėmesio.

Siauru ir šiek tiek duobėtu miškų ir laukų keliuku privažiuojam nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje, tvarkingai statant, gal kokie keturi automobiliai tilptų. Aikštelė aptverta nužievintais rastais, o rastų galuose išdeginti puikuojasi ir visus atvykusius pasitinka miško gyventojų paveikslėliai. Tikriausiai čia ir bus tas Pauolios miško takas.

Čia pat prasideda ir gilyn į mišką veda medinių lentelių takelis. Dailiai išdrožinėtos rodyklės informuoja, jog tiesiai keliaujant prieisime apžvalgos aikštelę, laužavietę ir Eglių tiltą, dešinėn pasukę rasime laužavietę ir lieptą. Paskutine rodykle, nukreipta į kairę, apsidžiaugs ieškantys tualeto. Atokiau nuo tako stovinčiame iš medžio suręstame tualete patogumų tikėtis neverta, tačiau tiek jo išorė, tiek vidus – tvarkingi.

Tiesus it styga Pauolios miško takas veda per išretintą ir prižiūrėtą mišką.

Miško būta drėgno, todėl atlikta melioracija ir tiesios tako atkarpos pabaigoje prieinam tiltelį, nutiestą per pilną vandens melioracijos griovį. Tiltelis turi savo pavadinimą, tai Eglių tiltas. Pavadinimas, matyt, duotas pagal medieną, iš kurios tilelis pagamintas.

Spygliuočių miške gausu, todėl išretinus ir sutvarkius mišką atsirado nemažai statybinės žaliavos, iš kuriuos pastatyti tilteliai, pavėsinės, sūpynės ir kiti laisvalaikiui skirti statiniai. Netoliese dar matosi pjuvenų krūva ir atraižų kalnas, o prie jų ir žmogus darbuojasi. Darbuojasi kaip šeimininkas. Neapsirinkam. Šiose vietose buvo senelių žemės, – sako sutiktas žmogus, – jas susigrąžinęs anūkas panoro šį mišką išsaugoti ir sutvarkyti. Projektą parašė, paramą gavo ir taką įrengė. Taip miško pakraštyje atsirado šeimoms skirta poilsio oazė.

Tiek visko iš medžio pristatyta, sunku net įsivaizduoti kiek darbo įdėta, o darbai nesibaigia. Praretintame miške vėjo išvartytus medžius sutvarkyti reikia, tuo pačiu ir taką prižiūrėti tenka, nes nenušlavus nukritusių lapų takas tuoj pūt pradėtų. Paramą gavo, bet tuo pačiu ir prižiūrėti jį penkis metus įsipareigojo. Nebūtumėm išgirdę tako istorijos, sutikę taką šluojantį žmogų būtumėm likę nesupratę, ką jis čia daro ir kodėl. Ne kiekvienas savo kiemą išsišluoja, o čia miško takelį valo. Mums pasisekė, nes nušluotoje vietoje priėjom mįslių taką, kur tiesiog ant tako parašytos ir iliustruotos mįslės. Nelengvos jos mums pasirodė.

Nors Pauolios miško takas neilgas (nuėjome apie 1,5 km), tačiau jame įrengti net trys tilteliai – Eglių, Vyto ir Bebrų. Kas tas Vytas ir kodėl jo vardu tiltelis pavadintas – neišsiaiškinom, tačiau apie bebrus šeimininkas užsiminė, kad jie čia šeimininkauja. Net jų gyvenamoji vieta paženklinta.

Be bebrų dar ir voverių šiame miške gausu, tačiau mes nesutikom nei vienų, nei kitų. Tik rudeniška gamta pasigėrėjom iš medinio apžvalgos bokštelio ir skubėjom, nes žvarbus rudeniškas oras buvo negailestingas.

Jei šaltuoju metų laiku čia galima tik pasivaikščioti, tai vasarą galima iškylą susiorganizuoti ir su vaikais visą pusdienį gamtoje praleisti. Svetingas šeimininkas laikia visų, o išvažiuojant dar pakviečia būtinai grįžti vasarą. Vasarą suaugusiems čia puiki vieta iškyloms, o vaikams – pramogoms, tik prieš tai reikia iki čia privažiuoti. Kaip orientyrą galima į navigaciją įvesti Pauolios kaimą, tačiau kai kurios navigacijos jį rodo ne visai tiksliai, todėl maršrutą patarčiau išsiaiškinti iš anksto. Pats Pauolios kaimas nedidukas, todėl ir keliukas iki jo veda siauras. Vietomis duobėtas ir vingiuotas, bet su nesportine mašina pravažiuojamas nesunkiai.