Pasivaikščiojimas po išskirtinio reljefo gamtos kampelį

Taip jau atsitinka, kad kai kurios lankytinos vietos nors ir yra pašonėje, bet jų lankymas vis atidedamas ir atidedamas. Taip buvo ir su Ribiškių pėsčiųjų trasa, besidriekiančia pietrytinėje Vilniaus miesto dalyje. Trūkdavo tai laiko, tai noro įveikti šią 6 kilometrų trasą. Tačiau vieną snieguotą gruodžio laisvadienį staiga atsiradusių keletą laisvų valandų nusprendėm praleisti Pavilnių regioniniame parke. Įprasta manyti, kad pažintiniais takais smagiausia vaikščioti nuo pavasario iki rudenio, tačiau Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje įrengtą pėsčiųjų trasą ryžomės įveikti būtent žiemą. Gal ūkanotas žiemos oras ir ne pats tinkamiausias laikas nuo Ribiškių kalvų pasižvalgyti į tolumoje skendinčius miesto bokštus, tačiau būtent žiemą galima geriausiai pamatyti ledyno metu susiformavusios erozinės vėduoklės išraiškingą reljefą.

Pėsčiųjų trasa po Ribiškių erozinį kalvyną – taip tiksliai vadinasi šis takas, kuris prasideda prie Minsko plente stovinčio Ybis styles viešbučio. Gan erdvioje stovėjimo aikštelėje pastatyti automobilį nesudėtinga. Kiek sudėtingiau susirasti tako pradžią, kurią žymi kairiau viešbučio netoli šlaito nepastebimai pastatyta informacinė lentelė.

Pasirinkimas nedidelis: pasukus į kairę ir einant laikrodžio rodyklės judėjimo kryptimi teks įveikti įlgesnįjį 6 km ilgio atstumą, paženklintą mėlynos spalvos ženklais. Pasukus į dešinę pusę trasos ilgis nesieks nei pusės ilgojo maršruto ir jis bus paženklintas žalia spalva. Beje, žalia trasa pritaikyta čiuožti slidėmis, todėl jei kam nepatinka kalnų slidinėjimas netoliese esančiame Liepkalnyje, galima šia trasa pasportuoti su lygumų slidėmis. Šalia pat ir minėtasis Liepkalnis. Tikriausiai ne kiekvienas čia slidinėjantis žino, kad anksčiau Liepkalnio kalnas buvo 219 metrų aukščio virš jūros lygio. Žiemos sporto entuziastams dirbtinai jį paaukštinus, jo aukštis dabar siekia 235 metrus ir tai yra aukščiausia Vilniaus vieta. Oficialiai kalnas vadinamas Laimio kalnu, kalnų slidinėjimo klubo įkūrėjo Laimio Janutėno vardu. Nuo čia Vilnius kaip ant delno: matosi senamiestis, Trijų kryžių kalnas ir visa gausybė bažnyčių bei cerkvių bokštų su Vilniaus katedra centre, kuri, beje, stovi žemiausioje Vilniaus vietoje.

Keliaujant Ribiškių pėsčiųjų trasa Laimio kalnas lieka kairėje. Nuo erozonės vėduoklės krašto nusileidęs takas pradeda vingiuoti per slėnyje išsidėsčiusių Ribiškių sodų teritoriją. Prie sodų stovi vienintelis šiame take aptiktas stendas ir pasakoja jis apie migruojančius varliagyvius. Šie atšilus orui iš savo žiemaviečių traukia į čia pat telkšančius vandens telkinius.

Dabar šie telkiniai sukaustyti ledu, o ant jų karaliauja poledinės žūklės mėgėjai. Kadaise šiose vietose stovėjo palivarkas, o 1622 metais miesto vaitas Bildžiukevičius iškasė tvenkinius ir žuvų užveisė, o vietovę pavadino Ribiškėmis. Pagal kitą nuomonę Ribiškių pavadinimas galėjo atsirasti ir nuo baltarusiško žodžio Hrybiszki, reiškiančio grybus.

Šis Ribiškių takas įrengtas kiek daugiau nei prieš metus talkinant privačiai bendrovei Eugesta. Tikrai galima rengėjus pagirti už maršruto ženklinimą, kad nepagailėjo mėlynos ir baltos spalvos dažų, kuriais paženklintus medžius, stulpus ir stulpelius galima pastebėti iš tolo.

Netikėtai skurdžiai apie šią turistinę trasą informaciją pateikia savo svetainėje Verkių ir Pavilnių regioninio parko direkcija. Prie pažintinių takų šios trasos nėra, o vienintelė informacija figūruoja tik prieš trasos atidarymą įdėtame straipsnyje. Matyt direkcija turėjo kur kas svarbesnių reikalų, dėl kurių ją supurtė skandalai ir net pati direkcijos vadovė turėjo pasitraukti iš užimamų pareigų. Kad šiame regioniniame parke buvo daug saviveiklos, galima pamatyti žygiuojant toliau pro „Rasų namų” kvartalą, kuris pastatytas regioniniame parke suformuotame sklype. Lyg to būtų maža, užstatyti ir tarpukariu lenkų kariuomenės įrengti požeminiai amunicijos sandėliai. Prie sandėlių, spėjama, buvo įsikūrusi lenkų kariuomenės vadavietė, o dabar šis pastatas perdarytas į gyvenamąjį namą.

XIX a. publicistas, archeologas ir istorikas A. Kirkoras rašė apie Ribiškes, jog „gamta, čia dosniai pažėrusi savo turtų, įtikinamai įrodė, kad gražios apylinkės gali išsiversti ir be žmogaus rankos”. Siekiant išsaugoti šį mažai žmogaus paliestą gamtos kampelį buvo įsteigtas Ribiškių kraštovaizdžio draustinis. Per jį vingiuodama Ribiškių pėsčiųjų trasa su saugomais gamtos turtais supažindina visus, keliaujančius šiuo taku. Garsusis gamtininkas Česlovas Kudaba rašė, jog Lietuvoje antro tokio reljefo nėra ir vargu ar dar kur Europoje gali būti.

Toks unikalus gamtos kampelis susiformavo ne kur kitur, o pačiame Vilniaus mieste. Vaikštant Ribiškių kalvomis ir slėniais kartas nuo karto pasigirsta prabėgančio traukinio dunksėjimas, ramybę sudrumsčia netoliese besileidžiančių lėktuvų garsas. Ausis pasiekia ir aplinkinių gatvių ūžesys – miestas kartu čia pat, bet kartu ir toli, nes balto sniego paklotė gerai slopina garsą ir vėl galima mėgautis gamtos ramybe.

Šis ramus gamtos kampelis nesvetimas ir laukiniams gyvūnams.

Keliaujant pėsčiųjų trasa tenka nuolat kilti į kalvas ir nuo jų leistis žemyn. Žvilgtelėjus iš viršaus vaizdas būtų panašus į didžiulę vėduoklę, kurią išraižiusios raguvos šakojasi ir siaurėdamos nusidriekia į vėduoklės kraštus, o skersai kalvoto slėnio teka nedidukas Kaukysos upelis.

Tokį reljefą suformavo prie 12 – 13 tūkst. metų tirpstantys ledynai, kai po storu ledo sluoksniu tekantis vanduo per ilgą laiką išgraužė ir suformavo dabar matomą žemės paviršių. Tą patvirtina ir Č. Kudabos žodžiai, jog „čia žemės paviršiaus skulptorius darbavosi ne lipdydamas, o skaptuodamas”.

Tarp kalvų galima aptikti ir keletą pasislėpusių senų sodybų, kurios dar nespėjo pavirsti regioninius parkus mėgstančių turtuolių prabangiais rūmais. O kalbant apie turtus, verta paminėti, kad tarpukariu Ribiškėse rastas didžiausias pinigų lobis Lietuvoje. Variniame inde suvyniotų į audeklą buvo rasta 500 sidabrinių lydinių.

Žiema, toks metas, kai pėdsakų paslėpti nepavyksta, todėl drąsiai galima teigti, jog žiemą ši pėsčiųjų trasa nėra populiari. Vietomis takas ne tik gausiai pramintas, bet ir pakankamai platus. Tikriausiai vietiniai gyventojai juo dažnai naudojasi, tačiau atokesnėse vietose mūsų sniege įspaustos pėdos buvo vienintelės. Nesimatė ir slidininkų paliktų vėžių, nors trumpesnioji trasa ir pritaikyta slidinėti. Ši pėsčiųjų trasa tikrai būtų populiaresnė jei apie ją internete būtų informacijos daugiau, o prie Minsko plento informacinė lentelė su rodykle stovėtų. Nepamaišytų ir informaciniai stendai take ar bent jau jo pradžioje. Jei ledynmetis padovanojo tokį unikalų gamtos kampelį, tai kodėl jo neparodžius ir apie jį nepapasakojus plačiau?