Pašilių stumbrynas: čia gyvena didžiausi Europos laukiniai gyvūnai

Lankantis Krekenavoje būtų tiesiog nuodėmė neapsilankyti Pašilių stumbryne, kuris pasitinka savo lankytojus nei laiko, nei žmogaus nuo sovietinių laikų nepaliestais įėjimo vartais ir kontrolės postu.

Stumbrai yra didžiausi Europoje gyvenantys laukiniai gyvūnai įrašyti į tarptautinę Raudonąją knygą. XIX a. stumbrai buvo išnaikinti tiek Lietuvoje, tiek ir daugelyje kitų Europos šalių, o pasaulyje jų buvo likę mažiau nei šimtas. Šeštame dešimtmetyje nuspręsta Lietuvoje veisti stumbrus. Tam pasirinkta Pašilių miško vieta, kur 1969 metais apsigyveno pirmoji iš Rusijos atvežta stumbrų porelė. Stumbrai pradėjo veistis ir jie buvo išleidžiami į laisvę. Dabar Pašilių stumbryne gyvena virš 10 stumbrų ir dar virš 50 jų klaidžioja aplinkiniuose miškuose (skirtinguose šaltiniuose pateikiami gan skirtingi skaičiai).

Pašilių stumbrynas yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima stumbrus pamatyti gyvai. Šių didelių, bet žmonių vengiančių gyvūnų pasižiūrėti atvažiuoja lankytojai ne tik iš Lietuvos bet ir Europos, Amerikos ar net Azijos. Bene pagrindinis patarimas besiruošiantiems lankytis stumbryne – išsiaiškinti stumbrų maitinimo laiką ir atvykti būtent tuo laiku. Tada nuo įrengtos apžvalgos terasos galima stebėti besimaitinančius ir aplink besisukiojančius stumbrus.

Kadangi į Pašilių stumbryną užsukome likus valandai iki darbo pabaigos, sotūs stumbrai gulėjo beveik nejudėdami ir abejingai žvilgtelėdami į turbūt paskutinius tos dienos lankytojus.

Taip ir nesulaukę, kol šie didžiuliai gyvūnai teiksis atsistoti ir pasirodyti visu savo ūgiu, patraukėme prie kito aptvaro. Vaizdelis nenudžiugino – jame gyvenanti stumbrų porelė taip pat mėgavosi vėlyvu pietų miegu. Prie šio aptvaro galima susipažinti su stumbrų transportavimo įranga – gyvūnų transportavimo dėžėmis ir suvarymo į dėžės sistema.

Čia pat stovi dvi rodyklės, kurių viena informuoja apie ekspozicijos pabaigą, o kita rodo į miško pusę. Ten, Pašilių stumbryno teritorijoje vingiuoja vos 600 metrų ilgio Pašilių stumbryno pažintinis takas. Tarsi ir norėtųsi dar pabūti prie aptvarų ir pasigrožėti stumbrais, bet matyti juos gulinčius nuobodoka. O stumbryno darbo laikas eina į pabaigą, todėl atsisveikinę su tingiai gulinčiais stumbrais patraukiame pažintiniu taku. Tai ketvirtasis pažintinis takas Krekenavos apylinkėse, į kurį patekti galima tik įsigijus bilietą į Pašilių stumbryną. Bevardis pažintinis takas (pavadinimo taip ir neradom niekur) supažindina su Pašilių miško gyvūnija ir augmenija, o take pastatytos pavėsinės su informatyviais ir iliustruotais stendais, įrengti suoliukai su šiukšliadėžėmis tarsi dar kvepia naujumu ir spindi švara.

Tarsi pats savaime kyla klausimas: kodėl Pašilių stumbryno pažintinis takas nei vienu žodžiu neužsimena apie stumbrus? Argi apie šiuos gyvūnus trūksta informacijos, negi nėra įdomių faktų ir statistikos, nejau į tarptautinę Raudonąją knygą įrašytas gyvūnas nenusipelnė daugiau dėmesio nei visas būrys Lietuvos miškų gyvūnų ir paukščių, besipuikuojančių šio tako stenduose? Ir ne tik čia. Ne viename ir ne dviejuose pažintiniuose takuose Lietuvoje galima susipažinti su mūsų šalies gyvūnija ir augmenija, ir tą galima padaryti su kur kas didesniu malonumu ir įsitraukimu nei čia. Su visa pagarba jo kūrėjams, kurie nuėjo lengvu keliu tiesiog iškabindami paprastai surašytą informaciją, kurios pilna bet kuriame Lietuvos rajone, galima pasakyti, – praleidot progą tapti unikaliu ir vieninteliu pažintiniu taku apie stumbrus. Skaitom vieną stendą po kito, o kad perskaityti iki galo reikia prisiversti. Nenorom prisimenu posakį apie distiliuotą vandenį – „Tyras, bet negyvas”. Takas naujas, gražus ir tvarkingas, bet pasigedom kažko tokio, kas sudomintų ir pritrauktų dėmesį. Gal po dvidešimties ar trisdešimties praeitų pažintinių takų tampi išrankus ir nori daugiau nei kiti? Spręsti jums.

Iš Vilniaus važiuojant į Pašilių stumbryną pakeliui galima stabtelti Mikėnų kaime, kur netoli kelio stovi senas vėjo malūnas. Jį XIX a. pabaigoje ant nusipirkto žemės sklypo pastatė vokietis Teodoras Jansonas, kuris aplinkiniams gyventojams maldavo grūdus. Po Jansono mirties malūnas atiteko vaikams ir vaikaičiams, kol po 1958 metų nustojo veikęs. Malūnas yra įtrauktas į kultūros paminklų sąrašą ir stovi privačioje teritorijoje. Gyventojų ramybės nedrumstėm ir apžiūrėjom malūną nuo kelio.

Visai prie Mikėnų esančiame Vaidoklių miestelyje stovi paminklas Vyčio apygardos partizanams. Miestelio ir apylinkių gyventojai buvo aktyvūs kovotojai už Lietuvos laisvę. Netoli Vaidotų 1919 metais vyko kautynės tarp Lietuvos savanorių ir bolševikų, o pokario metais veikė partizanai, buvo įkurta Vyčio partizanų apygarda.

Miestelyje stovi medinė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, kurią 1781 metais pastatė dvarininkas Anupras Belozaras. Nors per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išsivežė varpus, per Antrąjį pasaulinį karą buvo apgadinta, bažnyčia išliko ir su akmenine šventoriaus tvora bei prie jos stovinčia varpine traukia visų važiuojančių pro šalį dėmesį.