Nesėdėk Namuose

Pamatyk Dubysą kaip matė Maironis

Sunku tikėtis, jog kas nors apie Dubysos slėnius sukurs daugiau gražių eilių nei tai padarė Maironis. Jis šiose apylinkėse gimė ir užaugo, todėl atradęs šio gamtos kampelio grožį nepagailėjo ir gražių eilių apie jį. Dabar vaizdingą Dubysos slėnį apdainuojančias eiles galima rasti ne tik poezijos knygose, bet ir naujai įrengtame maršrute. Kiek ilgesnis nei 13 kilometrų pažintinis takas „Maironio kelias Padubysiu“ nusidriekė nuo Dubysos regioninio parko Kaulakiuose iki pat Betygalos miestelio, iki kurio kitados keliaudavo ir pats poetas.

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, Miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – tokie žodžiai skamba Maironio eilėraštyje „Lietuva brangi“, tokiais stende išraižytais žodžiais dabar prasideda pažintinis takas „Maironio kelias Padubysiu“. Nuo pat lankytojų centro maršrutas patraukia link Dubysos slėnio, tačiau stačia galva į jį nepuola. Malonus sustojimas laukia prie Luknės upelio šlaitų, kur nuo pradžios nuėjus apie 4 kilometrus pasitinka viena gražiausių maršruto apžvalgų. Stilizuotas Dubysos ir Luknės vingius vaizduojantis stendas kviečia žvilgtelti į slėnį, kurio miškingų šlaitų apačioje į Dubysą skuba sraunioji Luknė. Su ja dar bus proga pasimatyti iš arti, tačiau tik po to, kai nuostabia panorama pasigėrėsiu sėdėdamas sūpynėse. Virš jų įrengtas nedidelis apžvalgos bokštelis, o šalia jo – lango formos suoliukas. Tai, kas suteikė Maironiui įkvėpimo, dabar bus jūsų nuotraukos fone. Fone, kuriame „miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“.

Einančius pažintiniu taku Dubysos slėnis pasitinka atsiveriančiomis erdvėmis. Dubysa tarsi dviveidė upė – kairysis krantas malonina akį švelniai banguojančiais slėniais, o dešinysis krantas turtingas beveik į vandenį nusileidžiančiais šlaitais ir kalvomis. Nesunku įžiūrėti kitame krante stūksantį Padubysio piliakalnį dar kitaip vadinamą Kaukuru.

„Maironio kelias Padubysiu“ sukasi pasroviui, kur laukia dar vienas susitikimas su Lukne. Žuvimis išdabintas tiltelis perveda į kitą pusę, o čia jau tenka keliauti šlaituose augančiomis stepinėmis pievomis. Jei Maironis šiuose slėniuose matė kraštovaizdžio grožį, tai Dubysos regioninis parkas čia randa retų augalų ir gyvūnų.

Pavienėse sodybose prie kelio gyvenę žmonės čia ganė gyvulius ir šias pievas šienaudavo. Pasikeitus laikmečiui daugelis sodybų ištuštėjo, nebeliko ir pievose besiganančių galvijų ar jas šienaujančių ūkininkų. Tuštėjantys vienkiemiai ir kaimai įtakoja ir gamtą, su kuria mūsų seneliai mokėjo gyventi darnoje. Nešienaujamos pievos pradeda apaugti menkaverčiais krūmynais ir medynais, dėl ko menksta šių buveinių biologinė įvairovė. Kad išsaugoti Maironio apdainuotus slėnius su visais jų turtais tenka ieškoti naujo, šiuolaikiško žmogaus ir gamtos santykio.

„Maironio kelias Padubysiu“ nėra į standartinius rėmus telpantis pažintinis takas. Tikro poeto tikrais keliais grįstas pažintinis takas nuoseklus nuo pradžios iki pabaigos. Kuklias pažinimo žinias papildęs gamtos grožį išaukštinančiomis Maironio eilėmis regioninis parkas papildomai pasiūlo smulkių, bet kartu ir netikėtų atradimų. Žemiškos tačiau išgrynintos patirtys, kurias suteikia upės tėkmės stebėjimas sėdint krėsle, ar poilsis ant suolo prie kelio vingio, kuria įsimintinas akimirkas.

Jei ko gali trūkti šiame take, tai ramybė ir šiek tiek geresnis ženklinimas. Kartu su pažintinio tako maršrutu sutampa ir piligriminio kelio maršrutas, todėl sezono metu į vingiuojančios Dubysos vandenis gali tekti žiūrėti sėdint ne krėsle, o ant žolės.

Palikęs daugiakamienę liepą už nugaros „Maironio kelias Padubysiu“ pasiekia kelių sodybų kaimą – Maslauskiškius. Tarp gyvenamų sodybų stovi kitados dvarui priklausęs Maslauskiškių malūnas su visa autentiška įranga. Dėmesio jis vertas dar ir todėl, kad čia buvo filmuotos kai kurios filmo „Niekas nenorėjo mirti“ scenos.

Nenumaldomai artėja Betygala ir užsimezgusią draugystę su Dubysos slėniu tenka nutraukti. Tolstant nuo Dubysos Lelyko upelio slėniu laukia dar vienas sustojimas prie Maironio kūrybos posmeliu papuošto akmens. Tai Šv. Jono šaltinėlis, prie kurio poetui pasirodė taip tylu ir gražu, jog čia patirtas jausmas nerukus persikėlė į eiles. Tai buvo paskutinis jo atsisveikinimas su Betygala ir Dubysa.

Užkilęs šlaitu aukštyn pažintinis takas „Maironio kelias Padubysiu“ atsisveikina su Dubysa, ramiai vingiuojančia toliau į Pietus, kur „vien Nemunas ją apkabins“. Tie 13 kilometrų taip supina tarpusavyje Maironio kūrybą ir Dubysos regioninio parko kraštovaizdžius, kad čia patirti įspūdžiai veikiausiai ir liks atminty kaip jų abiejų sąjunga.

„Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja,
Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
Kad pradalges grėbia, griaudžiai uždainuoja,
bet širdį jų kas besupras?“

Exit mobile version