Orientaciniai iššūkiai Sveikatos takuose Klaipėdoje

Plūstelėjo į pajūrį sveikatos takų mada. Plūstelėjo ji ne dabar, prieš kelis metus ir išsiraizgė po pajūrio miškus sveikatos takų maršrutai. Pajūrio regioninio parko teritorijoje jų yra net 4. Geltona, raudona, mėlyna ir žalia spalvomis pažymėti maršrutai yra žiedinės formos, o bendras jų ilgis siekia 15 kilometrų. Nors šie Sveikatos takai nėra pažintiniai, nesigailiu visais jais pražygiavęs. Prie to prisidėjo vaizdingos regioninio parko vietos ir graži gamta, o sužinojęs, kad savo Sveikatos takus turi ir Klaipėda, susiruošiau ir ten.

Pavadinimas toks pat, informaciniai stendai irgi tokio pačio stiliaus, gal čia koks bendras projektas? Sutapimas ar ne, bet ir čia pavaizduoti 4 žiediniai maršrutai, tik spalvų kiek kitokių – baltos, geltonos, purpurinės ir samaninės (spalvų pavadinimai nesugalvoti, tokie užrašyti stende). Skiriasi ir rengėjų logotipai, vietoje ten buvusių Klaipėdos rajono ir Pajūrio regioninio parko simbolių čia nupieštas uostamiesčio herbas. Kol kas pastebiu tik nedidelius skirtumus, o kuo skiriasi ir kuo panašūs skirtingų savivaldybių teritorijose įrengti Sveikatos takai, netrukus įsitikinsiu.

Pirmą Sveikatos takų stendą pamačiau prie Klaipėdos vasaros estrados. Čia prasideda asfaltuotas pėsčiųjų ir dviračių takas į Girulius ir juo man pakeliui. Beveik už kilometro prieinu kitą informacinį stendą. Jis rodo, jog samaninės spalvos maršrutas suka kairėn. Toliau per mišką reikia eiti plačiai pramintais natūralaus grunto takais. Maršrutas turi ir kitą pavadinimą – „Senojo miško takais”, kadangi saugant Klaipėdą nuo užpustymo ši vietovė XIX a. pirmoji buvo apsodinta mišku. Aplink ošiantis miško parkas ilgą laiką vadintas „miesto plantacija”.

Miškas išties gražus, tačiau ženklinimas juo ilgai žavėtis neleidžia. Negreitai supratau, jog tiesiu miško taku nuėjau gerokai per toli. Tenka grįžti ir ieškoti išversto stulpelio su ženklinimu. Pasisekė jį aptikti, tačiau kiek toliau ženklinimas vėl dingsta. Nuėjus maždaug pusę 3,5 kilometro ilgio maršruto tenka traukti telefoną ir ieškoti teisingo kelio. Jį randu, o įveikęs ilgą tiesią atkarpą vėl prieinu labirintą. Iš pradžių dingsta ženklinimas, o po to ir pats takas, tad paskutinius kelis šimtus metrų einu per mišką tiesiog vasaros estrados kryptimi.

Atlikęs orientacinio sporto treniruotę ir vietoje 3,5 kilometro nuėjęs visus 6 km, keliauju į purpurinį maršrutą. Jis prasideda ten, kur pėsčiųjų ir dviračių take stovi mano jau matytas antrasis informacinis stendas. „Miško kopų taku” vadinamas maršrutas yra 5 kilometrų ilgio. Jis eina eina mišku apaugusiomis kopomis, kurias žmonės XIX a. suformavo siekdami apsisaugoti nuo pustomų smėlynų. Laikui bėgant šios kopos apaugo augalais, o galiausiai ir virto mišku.

Pradžioje kopų nesimato. Maršrutas lygiagrečiai asfaltuotam dviračių takui driekiasi tiesiu it styga taku. Šviesus pušynas pasilieka už nugaros, apsupa eglyno ir lapuočių medžių šešėliai. Takas visai susiaurėja, tada pasisuka ir atveda į vaikų žaidimų aikštelę prie asfaltuoto tako. Ženklinimo stinga ir tik žvilgtelėjęs į žemėlapį vėl atrandu purpurine spalva paženklintą maršrutą. Šioje vietoje jis nemalonus – tenka eiti suarta miško juosta. Šimtą, gal du šimtus metrų klampoju, kol po kojomis vėl pajuntu tvirtą gruntą.

Maždaug pusiaukelėje takas apsisuka ir kartu su kryptimi pasikeičia ir paviršiaus reljefas. Žingsniuoju per kalvas it per banguojančių jūrą. Pereinu tilteliu per upelį, išsprendžiu ženklinimo rebusą ir atsiduriu greta Jūrininkų ligoninės. Čia kalvos mažesnės, tačiau statesnės ir išraiškingesnės, su rytų pusėn pasvirusiomis pušimis. Akivaizdu, jog tai kopos, apaugusios mišku. Vaizdinga ir smagi maršruto dalis tęsiasi ir toliau. Už paskutinių kalvų iš karto prasideda miestas, pro medžius matosi tvarkingai surikiuoti daugiabučiai. Sutinku vaikščiojančių, bėgiojančių ir augintinius vedžiojančių klaipėdiečių. Už vis labiau norėčiau sutikti maršrutą ženklinančių stulpelių, tačiau jų stinga. Tenka daugiau kliautis tako schema nei ženklinimu, kol vėl pamatau maršruto pabaigą žymintį informacinį stendą.

Geltona spalva pažymėtą maršrutą galima pasiekti einant į Girulius vedančiu asfaltuotu taku arba nuvažiavus ten automobiliu. Stoties gatvėje Giruliuose stovi Sveikatos takų informacinis stendas, kuris kartu yra ir geltonojo maršruto pradžia. Perėjęs geležinkelio bėgius ir Vasarotojų gatvėje susidūręs su iš Klaipėdos pusės minančiais dviratininkais, sustojau priešais paminklinį akmenį. „Čia 1991 metų sausį rinkosi klaipėdiečiai ginti Lietuvos laisvės” – perskaitau rausvame granite iškaltą užrašą. Išties, už keliasdešimties metrų virš medžių iškyla 202 metrų aukščio Klaipėdos radijo ir televizijos bokštas. Jį, kaip ir Vilniaus televizijos bokštą, lemtingomis 1991 metų sausio mėnesio dienomis stojo ginti beginkliai žmonės.

Čia pat stovi informacinis stendas, skirtas Girulių atsiradimo istorijai. Ji siekia 1819 metus, kai aplink girininkiją pradėjo kurtis gyvenvietė. Prasidėjo maudynės jūroje, dygo vasarnamiai ir 1861 metais Giruliams suteiktas kurorto statusas. Nors Sveikatos takai nėra pažintiniai, godžiai perskaitau visą surastą informaciją. Šiek tiek informacijos yra ir netoliese pastatytame Sveikatos takų stende. Ji kitokia, apie sveikatą ir judėjimą, pateikta cituojant Vydūną: „Kūnas yra judrus, kadangi jis tokiu būdu gyvena. Jo judrumas irgi jam būtinas. Taip jo gyvybė reiškiasi.”

Tame pačiame stende 5 kilometrų ilgio geltonasis maršrutas pristatomas kaip pajūrio smėlynų lyguma – istorinė vietovė, kurioje kažkada plytėjo iš pajūrio smilčių supustytos smėlynų pievos. Ir tikrai, vos pasukus miškan pasitinka saulėtas pušynas šviesiai žaliu paklotu, išpuoštu daugybe mažučių žiedelių. Entuziazmas didelis, gamta graži, jėgų daug. Daug ir takų, tik neramina vienas klausimas – kuris iš jų teisingas? Judant reikiama kryptimi žolė aukštėja, takeliai siaurėja. Keičiasi ir miškas, atsiranda šlapių plotų, kuriuos reikia apeiti. Galiausiai liko vienas orientyras – tiesiai per mišką vedanti brydė. Gal Sveikatos takų idėja ir gera, bet už jos įgyvendinimą reikėtų padalinti atleidimo lapelių.

Jau ir rusiškus keiksmažodžius prisiminiau braudamasis per juosmenį siekiančią žolę. Tik nesugalvokit į šį maršrutą leistis kaip į romantišką pasivaikščiojimą ar su mažais vaikais. Geruoju nesibaigs. Nusiraminau tik priekyje pamatęs stulpelį su geltonos ir purpurinės spalvos rodyklėmis. Radęs kiek atviresnę aikštelę rankioju erkes nuo savęs ir galvoju „ar judėjimo teikiama nauda atsveria tą žalą, kurią daro neigiamos emocijos, kylančios einant šiuo maršrutu?”. Gal geriau vieną maršrutą padaryti gerai, nei keturis bet kaip?

Yra šiame maršrute smagių ir vaizdingų atkarpų su aiškiu ženklinimu ir gerais takais. Jei ne blogas ženklinimas ir vietomis nevykusiai parinktas maršrutas, būtų visai smagi trasa pasivaikščiojimui po Girulių mišką. Pagaliau priekyje pamatau Girulių gyvenvietę. Emocijos aprimusios ir mintyse lyginu patirtį keliaujant Klaipėdos savivaldybės įrengtais Sveikatos takais ir tokiais pat takais, įrengtais jau rajono ribose. Pastarieji takai paliko geresnį įspūdį. Viena iš priežasčių – gamta. Čia ji ne tokia vaizdinga kaip Pajūrio regioniniame parke. Dėl to Klaipėdos savivaldybė nekalta, tačiau už nepakankamą ženklinimą ir maršruto parinkimą atsakomybę jai reikia prisiimti.

Negaliu sakyti, jog Klaipėdos savivaldybės įrengtais Sveikatos takais nusivyliau. Vertinu juos kaip gerą idėją, kurią valdininkai taip iki galo ir nepavertė geru produktu. Gal taip teigti kiek per anksti, kadangi praėjau tik trimis maršrutais iš keturių. Liko paskutinis – baltos spalvos 3,5 kilometro ilgio, prasidedantis prie tos pačios Girulių traukinių stoties. Nuo jos keliauju asfaltuotu dviračių taku link Karklės. Už gero kilometro maršrutas suka dešinėn. Iki Kalotės ežero 1 kilometras – štai kur atsidūriau.

Dar kiek paėjęs pamatau Pajūrio regioninio parko ženklą ir ten įrengtų Sveikatos takų rodyklę. Pamenu, čia jau buvęs prieš metus. Šioje vietoje takai susijungia. Einu Pajūrio regioninio parko riba, ja eina ir skirtingų teritorijų Sveikatos takų maršrutai. Iš pradžių kertu dviračių taką, o po to ir kelią, vedantį į Karklę. Reljefas tampa kalvotas, artėja jūra, bet maršrutas jos nepasieks. Stende rašoma, jog ši vietovė kadaise vadinta „Kukelbrod” dėl čia esančios kalvos. Vokiečių kalba tai reiškia duonos pyragą.

Šiapus kelio esanti tako atkarpa neilga. Perėjęs kelią plačiais pušynų takais patraukiau atgal. Baltame maršrute klaidžiojau nedaug, tačiau reikia didelės sėkmės, kad pavyktų jį įveikti vadovaujantis vien tik ženklinimu. Šiame maršrute ženklinimo spragų yra mažiausiai, o blogiausia situacija pasirodė geltonajame. Klaipėdai reikėtų kiek pasitempti, kad jos įrengtų Sveikatos takų būklė būtų tokia kaip Pajūrio regioniniame parke. Vieninga 8 maršrutų Sveikatos takų sistema yra tikrai patrauklus projektas, bet uostamiesčio savivaldybės teritorijoje tyko per daug orientacinių iššūkių.