Kadangi besibaigiantys 2019-ieji atsargoje dar buvo pasilikę vieną gražią dieną, kurią kaip kompensaciją už šlapias Kalėdas ištraukė likus 3 dienoms iki Naujųjų, nusprendžiau ją praleisti gamtoje aplankydamas Rokiškio krašto partizanus. Būtent čia Antrojo pasaulinio karo metais pirmiausiai prasidėjo partizaninis pasipriešinimas ir truko jis ilgiausiai. Iš pradžių partizanų būriai formavosi spontaniškai, vėliau pradėtos kurti organizacinės struktūros – apygardos. Netoli Svėdasų ošiančioje Šimonių girioje buvo įsikūręs didžiausios Aukštaitijoje Algimanto apygardos centras – įrengtos vadavietės ir slėptuvės, vyko pasitarimai ir sąskrydžiai, leistas laikraštis. Visgi 1949 metais sovietų saugumui pavyko rasti ir sunaikinti daugumą partizanų buveinių, o juos pačius nukauti arba suimti. Pavieniai partizanai Šimonių girioje laikėsi iki 1952-ųjų. Čia vykusioms kovoms už Lietuvos laisvę atminti ir žuvusiesiems pagerbti 2014 metais įrengtas pažintinis maršrutas “Algimanto apygardos partizanų kovos takais”, kuris ir buvo šios dienos mano tikslas.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Važiuojant nuo Svėdasų Kupiškio kryptimi iš tolo ruduoja didelis kelio ženklas, informuojantis, jog pasukus į kairę galima rasti pažintinį maršrutą “Algimanto apygardos partizanų kovų takais”. Link Mikierių vedančiu žvyruotu keliu nenuvažiavus nei kilometro šalia Šimonių girininkijos stovi irgi rudas, tik šį kartą jau informacinis stendas, kuris ir žymi pažintinio maršruto pradžią.

Algimanto apygardos partizanų kovų takais

Greta informacijos apie partizanus ir jų apygardų žemėlapio stende nupiešta ir pažintinio maršruto schema. Žvilgtelėjus galima suprasti, kad lengvo pasivaikščiojimo čia nebus, nes atskirų maršruto atkarpų, kurių ilgiai nurodyti schemoje, bendras ilgis gerokai viršija 10 kilometrų. Ne veltui pažintiniu maršrutu galima keliauti automobiliais, dviračiais arba pėsčiomis.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Kartu su pro debesis prasiskverbti bandančia saule spaudžiantis lengvas šaltukas neleidžia ilgai stovėti vietoje, todėl, kaip ir parodyta schemoje, patraukiu miško keliuku. Bus galima sušilti, nes iki pirmosios partizanų slaptavietės daugiau nei 3km. Nuo pat pirmojo žingsnio negalėjau apsispręsti ar eiti pėstiesiems skirtu maršrutu, ar žingsniuoti automobiliams skirta trasa, kol nepriėjau pakelėje stovinčio betoninio žymeklio.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Nesunku suprasti, kad jis žymi pažintinio maršruto trasą, tačiau kurią – skirtą automobiliams ar pėstiesiems? Vis dairydamasis kairėn, kur turėtų atsiskirti pėstiesiems skirta trasa, ėjau miško keliu ir toliau. Ėjau, kol netekęs vilties suprasti kuris iš nepastebimų takelių ar į mišką vedančių provėžų galėtų būti tas tikrasis pėsčiųjų maršrutas, nusprendžiau nemesti kelio dėl takelio ir eiti tiesiog keliu. Juo einant su aiškumu nebuvo didelių bėdų, nes tose vietose, kur miško kelias šakojasi, stovi tokie patys betoniniai kryptį rodantys ženklai. Be šių ženklų papildomų žymėjimų nepastebėjau, todėl keletą kartų teko žvilgtelti į maršruto schemą, kad išsklaidyčiau nuogąstavimus, ar vis dar einu teisingu keliu. Kaip reikiant sušilęs ir be jokių nuotykių priėjau antrąjį informacinį stendą, kuris žymi buvusios partizanų slaptavietės vietą. Kadaise čia buvo septynių sodybų Ertėjų kaimas su keturiomis partizanų slėptuvėmis. Prie Iženos upelio įrengta slaptavietė buvo tinkama gyventi ir šaltuoju metų laiku bei išsiskyrė itin ilgu, 45 metrų ilgio atsarginiu išėjimu, tačiau ir tai neišgelbėjo 6 partizanų gyvybės kai 1949-iais juos čia užklupo sovietų saugumas.

Algirdo apygardos partizanų kovos takais

Likusių trijų slėptuvių vietas galima pamatyti iš automobiliams skirto kelio išsukus į pėsčiųjų maršrutą. Maršrutų susikirtimo vietą žymi betoniniai žymekliai, ko nebuvo jų pradžioje, todėl nelėtindamas žingsnio pasukau gilyn į mišką. Po kurio laiko žingsnį teko ne tik sulėtinti, bet ir visai sustoti, nes kiek pasiraitęs provėžuotas miško keliukas baigėsi. Stojo tyla, kurią iki tol drumstė tik geniai, iš kažkur toli dungsinčio geležinkelio aidas ir duslūs, į šūvio garsą panašūs pokštelėjimai. Tokio smulkumo maršruto schema buvo tiesiog bejėgė padėti susiorientuoti šioje situacijoje, o ženklinimo nesimatė jokio. Pasirinkimas nedidelis – tenka suktis atgal. Grįžinėjant staiga ant vieno medžio pamačiau raudoną ženklinimą, kuris skirtas pėsčiųjų maršrutui žymėti. Jis vedė dešinėn. Ir tikrai,  už poros šimtų metrų pamačiau paminklinį stulpą, skirtą čia žuvusiam Stasiui Morkūnui atminti. Pagal pavardę išsiaiškinau, jog čia yra trečiosios slėptuvės vieta.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Antroji slėptuvė turėjo būti kažkur netoliese, tačiau vaikštinėjant ir dairantis taip ir nepavyko jos aptikti. Tęsti kelionę per mišką ieškant ketvirtosios slėptuvės taip pat neatrodė protinga mintis. Visų pirma miško keliukas, kuris turėtų link jos nuvesti, staiga pasibaigia, o antra – geriausiu atveju ten rasčiau tokį patį paminklinį stulpą ir įdubą, kaip įrodymą, jog ten būta partizanų slėptuvės. Nebelieka nieko kito tik sutikti su partizanutakais.lt parašyta mintimi, jog partizanų takais visuomet smagiau keliauti su gyvais amžininkais ir jų pasakojimais. Tačiau kažin kiek dar tų amžininkų gyvų belikę? Perpasakotos istorijos nebebus tokios tikroviškos ir gyvos, todėl partizanų atminimui paskirti maršrutai turėtų būti draugiškesni savarankiškiems keliautojams bei labiau įtraukti ir sudominti juos nei vien tik informaciniame stende chronologine tvarka surašytais faktais.

Algimanto apygardos partizanų kovų takais

Grįžtu į kelią ir čia dėmesį patraukia nei su partizanais, nei su pažintiniu maršrutu nesusiję dalykai. Einant keliu pastebėjau keletą lentelių, kurios informuoja, jog ši teritorija yra saugoma ir draudžiama bet kokia ūkinė veikla, tačiau miško kirtimai ir medžioklė į šią kategoriją tikriausiai nepatenka. Miškovežių sudarkyta miško paklotė dar ne taip krito į akį, tačiau priėjus plyno kirtimo plotus keistai atrodo Šimonių girios biosferos poligonu paskelbta saugoma teritorija, kurioje anksčiau prieglobstį rado ne tik miško gyvūnai, bet ir partizanai.

Algimanto apygardos partizanų kovų takais

Kaip kadaise Šimonių girioje buvo nukauti visi partizanai, dabar tas pats gresia ir miško žvėrims. Artėjant link kelio, vedančio į Mikierius, medžiotojų bokšteliai pasipylė tarsi grybai po lietaus. Prie kiekvienos laukymės, prie kiekvieno naujo kirtimo, proskynose, miško pakrašty ir vos ne ant kelio pastatyti – priminė kažkada aplankytoje Štuthofo koncentracijos stovykloje matytą vaizdą, tik ten žudė žmones, o čia – miško žvėris.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Neužilgo pažintinis maršrutas persikelia į kitą vieškelio pusę, kur Priegodžio ežero pakrantėje yra penktoji partizanų slėptuvės vieta, o link jos kreipia dar vienas didelis rudas kelio ženklas. Iki partizanų žūties vietos apie 2 km einant  keliu, tačiau vėl rizikuoju ir renkuosi pėsčiųjų marštutą, kuris kiek trumpesnis ir eina palei ežerą. Šį kartą sklandžiai nukirtau kampą, o pakeliui dar ir kryžių be jokių užrašų radau. Partizanų žūties vieta su 7 paminkliniais stulpais pasirodė esanti už keleto šimtų metrų greta ežero pakrantėje įrengtos stovyklavietės. Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus-Montė čia buvo įrengęs bunkerį su 41 metro ilgio kolidoriumi ir keletu patalpų. Jame 1949 metais ir susisprogdino vadas su 7 kitais partizanais, supratęs, jog ir sovietų saugumiečių apsupties ištrūkti nebepavyks.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Prieš tęsiant žygį prieinu prie ežero, kurį nuo kraštų pradeda kaustyti ledas. Nors dangus beveik giedras, iš už medžių taip ir neišlindusi žiemos saulė jau vėl pradeda žvalgytis žemyn, todėl tik trumpam žvilgteliu į saulės spindulių šiltais atspalviais nuspalvintą gamtovaizdį. Jis gražiausias kokį šiandien teko matyti.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Sekantis bandymas tęsti kelionė pėsčiųjų maršrutu vėl baigėsi nesėkmingai, nes kelią pastojo atžalyną sauganti tvora. Nutariau nebandyti laimės ieškant kaip apeiti aptvertą teritoriją, todėl sukoręs papildomą kilometrą grįžtu į miško kelią. Tų kilometrų mano sąskaitoje šiandien jau apie 12, o dar eiti ir eiti, todėl visai nenorėdamas Šimonių girioje sulaukti tamsos žygiuoju maždaug 6 km/h tempu. Maršrutas gražiais vaizdais nelepina, todėl jau buvo beatsirandąs nuobodulys, kai betoninio žymens vedamas išsukau iš vieno kelio į kitą, kuriame laukė nauja kliūtis. Šį kartą užtvertas buvo ne miško takas, bet kelias. Važiuojant automobiliu tektų ieškoti apvažiavimo, tačiau einant pėsčiomis neliko nieko kito kaip prasegus vielinę tvorą pralįsti ir eiti tolyn. Tai padaryti teko dukart.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Sėkmingai įveikęs visas kliūtis pasiekiau atokioje vietoje esančias Sliepsiškio kaimo kapinaites, kuriose buvo laidojami šiose apylinkėse žuvę partizanai.

Algimanto apygardos partizanų kovos takais

Atsisegiau striukę, nusiėmiau kepurę ir pirštines, jaučiau kaip sočių Kūčių ir Kalėdų vakarienių metu sukauptos atsargos, virtusios prakaito lašais, bėga mano nugara. Po 14 kilometrų ir batai, buvę patogūs prieš tai, nebeatrodė tokie patogūs. Prabudo alkio jausmas. Kaip bebūtų keista, apie patį ėjimą, apie gurgiantį pilvą ar spaudžiantį batą galvojau mažiausiai. Mintys, besisukusios apie sunkų partizanų gyvenimą ir netikėtų kliūčių pateikusį pažintinį maršrutą, nuklydo į kažkokius atsiminimus, kol netikėtai pradėjo mintysi atsigaminti žiauri scena iš Murakami knygos, kur vienam japonui mongolai gyvam nudyrė odą. Nežmoniško skausmo ir žiaurumo kupiną sceną raštojas taip detaliai ir tikroviškai aprašė, jog skaitant beveik  supykino, o vėliau tokie vaizdiniai ima ir atsikuria atminty nekreipdami dėmesio nei į laiką, nei į situaciją. Visgi leidus mintims tekėti savo vaga kilometrai pradeda nejučia suktis patys savaime ir atrodo, kad gaminasi vis daugiau laimės hormonų – endorfinų, kurie ne tik pagerina nuotaiką ir malšina skausmą, bet ir sutrikdo laiko pojūtį. Užsigalvojęs vos nepraėjau pakelės akmens su iškaltu užrašu ir netoliese stivinčio dar vieno paminklinio stulpo, žyminčio šeštosios slaptavietės vietą.

Algimanto apygardos partizanų kovų takais

Su dideliu palengvėjimu atsikvėliau įsėdęs į automobilį, o juntamą fizinį nuovargį lydėjo teigiami įspūdžiai. Trūko 20 metrų, kad nueitas atstumas pasiektų 17 kilometrų ribą. Gerokai daugiau nei tikėjausi prieš tai. Šiems metams kelionių užteks!

 

Taip pat bus įdomu...

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *