Vilnius yra lygumų šalies sostinė, tačiau išėjus pasivaikščioti po jį, gali pasirodyti kitaip. Tuo galima įsitikinti keliaujant Šveicarijos ir Sapieginės miškais vingiuojančiu Sapieginės pažintiniu taku, kuriame lengvo pasivaikščiojimo nebus. Šis takas tai tarsi įrodymų rinkinys, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas įvairiais amžiais atsidurdavo ant tam tikros ribos, darančios įtaką kraštovaizdžiui, kultūrai, gyvenimui.

Pirmasis kartas buvo maždaug prieš 18 tūkstančių metų, kai iš šiaurės vakarų pusės iki pat Vilniaus krašto visa Lietuvos teritorija buvo padengta ledynų. Ledyno pakraštyje prasidėjęs tirpimo procesas žemės paviršių veikė kitaip nei apledėjusioje teritorijoje, todėl nuo didžiulių vandens srautų susiformavo išraiškingas reljefas. Tą suprasdamas profesorius Česlovas Kudaba sakė, jog „čia žemės paviršiaus skulptorius darbavosi ne lipdydamas, o skaptuodamas“. Tą meno kūrinį iš arti galima pamatyti vaikštant Sapieginės pažintiniu taku.

Einant nuo Šilo gatvės galima pastebėti slėnius, į kuriuos veda gilios raguvos, o tarp jų stačiais šlaitais į viršų kyla aukšti atragiai. Neįsivaizduojamais kiekiais tekėjo ledynų tirpsmo vanduo, palikdamas lygumų šalyje niekur kitur nesutinkamus nelygumus. Lygiagrečiai Šilo gatvei eina aukščiausias atragis, kurio aukštis siekia 203 metrus virš jūros lygio. Dar įspūdingiau atrodo aukščių skirtumas, jis čia – 53 metrai.

Mažai jam kuo nusileidžia kitas atragis, esantis prie Žolyno gatvės. Panašus jo ilgis, panašus ir aukščių skirtumas, tik absoliutus jo aukštis siekia 185 metrus virš jūros lygio. Vaikštant absoliutus aukštis nejaučiamas, todėl didžiausią įspūdį daro plika akimi matomi dideli aukščių skirtumai. Jie ne tik matomi, bet ir jaučiami, kadangi einant taku tenka nuolat kopti aukštyn ir leistis žemyn. Nuo tirpstančio ledyno srūvančio vandens mastą gerai iliustruoja Šilo ir Žolyno gatvės, kurios nutiestos didžiulių raguvų dugnais.

Dėl tokio išraiškingo reljefo aplinkinėse vietovėse gausu apžvalgos aikštelių ir regyklų, iš kur atsiveria miesto fragmentai ar miškais apaugusios kalvos ir slėniai. Pavilnių regioninį parką galima vadinti regyklų sostine, kadangi jų priskaičiuojama virš 15. Gėrintis gražiais vaizdais ir tirpstančio ledyno vandens nuveiktais darbais galima nusikelti į kitą laikmetį, kada sostinė vėl buvo „ant ribos“. Tarpukariu Vilnius ir Vilniaus kraštas buvo okupuoti Lenkijos, kuri tuo metu jautė grėsmę iš Rytų. Buvo planuojama Vilnių paversti modernia tvirtove, todėl pradėti didelio masto įtvirtinimo darbai. Dalis jų kaip tik buvo atliekami Sapieginės ir Šveicarijos miškuose. Didelis aukščių skirtumas ties atragiais buvo patogi vieta įrengti antžeminius ir požeminius bunkerius, turėjusius tarnauti kaip slėptuvės ar sandėliai. Daug darbų buvo padaryta, tačiau reali grėsmė kilo ne iš tos pusės, iš kurios jos laukė Lenkija.

Einant Sapieginės pažintiniu taku palei Žolyno gatvę galima pastebėti kalvos papėdėje žole apaugusius pamatų likučius. Tai tarpukario laikų palikimas. Kiek kitaip atrodo įtvirtinimai Šilo gatvėje, kur įrengti požeminiai bunkeriai puikiai matomi ir dabar. Kai kurie šių požeminių bunkerių yra dviaukščiai, o išlikusiu grindiniu link jų vedė siaurojo geležinkelio bėgiai. Bunkeriuose prieglobstį rado šikšnosparniai, todėl siekiant apsaugoti jų ramybę bunkeriai lankytojams užverti.

Sapieginės pažintinis takas nėra pilnai žiedinės formos, maršruto sužiedinimas ties Šilo gatve dar tik planuose. Jei kalvotas virš 5 kilometrų ilgio maršrutas vienam kartui pasirodys per ilgas, jį galima sutrumpinti einant Žolyno gatve. Pradėti pasivaikščiojimą patogiausia tako vietose ties Šilo ir Žolyno gatvėmis.

Komentuokite

Adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *