Ne viskas auksu žiba kas Maironio apdainuota

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“ – taip Dubysos upę kažkada apdainavo poetas Maironis. Taip supažindinimą su Dubysos regioniniu parku pradeda ir jų internetinė svetainė. Šiais skambiais žodžiais pradėtas regioninio parko lankytinų vietų sąrašas ir gausybė turistams visiškai neįdomios informacijos vargu ar būtų suvilioję apsilankyti šiose Vidurio Lietuvos vietose, jei ne viena regioninio parko direkcijos darbuotoja, atsiuntusi informaciją apie Padubysio pažintinį taką, įrengtą prie Padubysio piliakalnio. Pažintiniai takai – tai tas jaukas, kuriuo mane galima prisivilioti į bet kurią Lietuvos vietą. Tik apsilankius jau būna aišku, vertėjo sukarti tokį kelią ar ne.

Padubysio pažintinis takas gerai paslėptas – nėra informacijos nei internete, nei kelyje, todėl telieka klausyti patarimo ir važiuoti nuo Raseinių Baisogalos kryptimi. Čia prieš pat tiltą per Dubysą stovi rodyklė – iki Padubysio piliakalnio 3km. Važiuojam iki kelio pabaigos, kur prieš akis atsiveria didelė paupio pieva su pastatyta scena ir kitomis didelėmis palapinėmis. Čia minėtoji Padubysio stovyklavietė, tačiau ant keliuko stovintis ir į nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę nukreipiantis apsauginis sako, jog čia vyksta uždaras vakarėlis. Turbūt neblogas vakarėlis, jei dar prieš pietus prasideda, o visam Dubysos slėniui skambant nuo garsios muzikos po truputį renkasi dalyviai.

Apsauginis apie piliakalnį nieko nežino, nežino ir apie pažintinį taką, o kad įtikinamiau skambėtų dar prideda, jog yra nevietinis. Teisingai, apsauginio darbas saugoti, o ne turistams lankytinas vietas rodyti. Problemos nedarom, nes iš karto už apsauginio nugaros stovi Dubysos regioninio parko stendas su informacija apie pažintinį taką.

Kol apsauginis galvoja kaip čia reaguoti į neprašytus svečius, neriame į medžių tankmę, kur ir veda Padubysio pažintinis takas. Tvarkingai įrengtos nuorodos nuteikia optimistiškai, todėl sparčiu žingsniu kopiame šlaitu aukštyn.

Nepertoliausiai nuo šios vietos Maps.me žemėlapyje buvau atradęs dar vieną taką, kuris pavadintas tuo pačiu vardu. Tiesa, taip jis vadinasi tik tame žemėlapyje, todėl panašu, kad tikrasis Padubysio pažintinis takas yra šis (aną, vedantį link Gražuolio ąžuolo, teks perkrikštyti kitaip). Nors ir pagrindinis , bet nedažnai, oi nedažnai atvažiuoja turistai šiuo pažintiniu taku pasivaikščioti. Panašu, juo praeina tie, kurie užklysta į piliakalnio ieškodami ar tie, kurie stovyklavietėje apsistoja. Tokia mintis peršasi ne tik todėl, kad tako beveik neįmanoma rasti internete, juk kaip sakoma šiais laikais – jei tavęs nėra internete, tavęs nėra visai. O ir pats takas vingiuodamas raguvų šlaitais vis siaurėja ir siaurėja, kol peršokus Kaukuro upelį gana komfortišką pasivaikščiojimą keičia bridimas per rasotą žolę. Kuo toliau, tuo įdomiau. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, arba aukštesnė žolė… Takas kažkur čia.

Laiške regioninio parko darbuotoja rašė, kad takas neilgas ir galima pasivaikščioti su vaikais. Galima, tik kartais tų vaikų žolėje nematyti, o tose vietose, kur dilgėlės siekia suaugusiojo žmogaus galvą, vaiką tenka dėti ant pečių ir eiti toliau. Buvo pažintinių takų, kur eidamas prisižadėjau sekantį kartą dažų ženklinimui atsivežti, tai dabar į tą sąrašą įtraukiau ir dalgį. Dar tako pradžioje atkreipiau dėmesį į stendą, kur rašoma, jog tako ilgis 1,5 km ir pasivaikščiojimas  trunka 1,5 val. Kurgi ne, juk vietomis kelią skintis tenka lazda guldant žolę.

Už neprižiūrimo taką atkarpą kur kas labiau stebina informaciniuose stenduose pateikiama informacija. Tokia konkreti ir aiški:

O aprašymai yra, juos per susirašinėjimą ir į el. paštą gavau, bet neišvydę dienos šviesos taip ir nugulė kažkur stalčiuose. Na o tie, kuriems užteks kantrybės ir vienokiais ar kitokiais būdais pasieks Padubysio piliakalnio viršų, bus apdovanoti gražiais Dubysos slėnio vaizdais.

Dešiniajame Dubysos krante stūksantis Padubysio piliakalnis, dar vadinamas Kaukuro kalnu, yra pažintinio tako pusiaukelėje, o medžiais apaugusiais šlaitais į viršų vedęs takas žemyn leidžiasi saulėta pievele. Kažkur pasimeta pradžioje buvusios rodyklės, todėl „informacinių kuoliukų” tenka ieškoti braidant po pievą. Leidžiantis žemyn ausis pasiekia stovyklavietėje skambanti uždaro vakarėlio muzika.

Kai kuriuos kuoliukus su užrašais pavyksta rasti, kai kurių – ne, o panašiai toje vietoje, kur Padubysio pažintinis takas vėl turi nerti į medžių tankmę, stovi pasakų namelis.

Pažintinio tako nepavyko baigti tokiu maršrutu, koks jis informaciniame stende pavaizduotas. Pristigo dalgio ir motyvacijos, o Dubysos regioninio parko direkcijai turėtų būti garbės reikalas normaliai įsirengti ir prižiūrėti vienintelį jų teritorijoje pažintinį taką. Kas žino, gal pažintinių takų jie turi ir daugiau, bet stalčiuose nugulusi informacija neleidžia to sužinoti.

Kad Dubysos regioninis parkas turi ir daugiau paslapčių pastebėjom nenuvažiavę nei kilometro, kai prie pat kelio pamatėme stovintį ženklą Kaukų takas.

Prie tako iškabinta vienintelė informacija, jog čia įrengtas Kaukų parkas. Parko įrengimą remia Lietuvos Respublika, o Europa investuoja į kaimo vietoves. Kad investicija nemenka matosi vos pradėjus eiti taku, nes jis visas suformuotas iš storo betono sluoksnio. Prasidėjęs  nuo automobilių stovėjimo aikštelės takas driekiasi mišku palei kelią apie 700 metrų, kur kitame tako gale suformuota užtvanka ir įrengta poilsiavietė.

Analogiška poilsiavietė su užtvanka yra ir kitame tako gale, tik papildomai dar stovi kelios iš medžio išdrožtos skulptūros.

Apie šią vietą Google beveik nieko nežino, todėl klausimai kas? kodėl? kam? ir pan. lieka neatsakyti. Ar tikrai regioninio parko teritorijoje reikėjo išpilti šimtus tonų betono, ar tikrai jam parinkta geriausia vieta, kai vos už kilometro yra dar vienas nepakankamai prižiūrimas takas? O gal čia tik vienas iš lietuviškų pavyzdžių kai kairė nežino ką daro dešinė? Rezultatus nuspėti nesunku:

Visada norisi gyvenimą matyti pozityviai, tačiau būna momentų, kai kyla noras pasakyti viską, ką galvoji. Ar bent jau dalį to. Jei saugomose teritorijose vyksta uždari vakarėliai su garsiai skambančia muzika, o „stovyklautojų” ramybei saugoti pasamdyta net apsauga, kodėl neužtenka pinigų, laiko, o gal tiesiog valios ar noro, tinkamai prižiūrėti vienintelį tame regioniniame parke pažintinį taką ir jame įrengti normalių informacinių stendų? Kas turėtų būti pažintiniame take aišku net iš pavadinimo. Ir tarnauti toks takas turi žmonėms, kad jie pažintų gražią Lietuvos gamtą ir gėrėtųsi ja. Deja, teko matyti priešingą vaizdą, kai saugomoje teritorijoje saugojama uždaro vakarėlio kompanija. Neaišku, uždaras ar atviras, bet vakarėlis visai neseniai vyko ir Kaukų take. Take, kuris (perfrazuojant posakį apie vedybas) buvo padarytas arba iš reikalo, arba be reikalo.

Įstrigo į atmintį keletas žodžių iš Padubysio pažintinio tako stendo, kuriame sakoma, kad take lankytojai patirs praktinį gamtos pažinimo džiaugsmą. Tai štai, patirtu džiaugsmu ir pasidalinau su visais. Pabaigai norisi užduoti klausimą Dubysos regioninio parko direkcijai kaip čia vykstantis uždaras vakarėlis dera su paskutiniu stendo sakiniu „eidami taku grožėkitės, stebėkite, fotografuokite, filmuokite, pieškite, bet neskinkite augalų, negaudykite ir nebaidykite gyvūnų”?