Skaitau išplatintą spaudos pranešimą apie Pietų Lietuvos gamtos stebuklą – ypatingą pelkę Veisiejuose. Nieko keisto, Lazdijų kraštas yra išties ežeringas, tad ir pelkių yra, tačiau Veisiejai man asocijuojasi tik su ežerais. Kad Veisiejuose yra pelkė ir kad į tą pelkę veda pažintinis takas – man yra naujiena. Nusprendžiu pasidomėti. Puikiai suprantu, kad publikacijoje už pinigus informaciją stengiamasi pateikti kuo gražiau ir saldžiau, tačiau labiausiai domina ne minėto objekto apibūdinimas, bet jo egzistavimas – ar tikrai Veisiejuose telkšo pelkė, į kurią veda pažintinis takas?
Vytauto gatve pravažiavęs beveik visą Veisiejų miestelį suku į Rūdos gatvę. Tai kelias, vedantis link Avižienių. Už pusės kilometro dešinėje kelio pusėje baigiasi namai ir prasideda pieva. Netoli kelio stovi informacinis stendas, pievos viduryje – apžvalgos bokštelis. Suprantu, jog atvažiavau. Automobilių stovėjimo aikštelės nėra, todėl įsukęs į Aušros gatvę sustoju. Tikrai nepanašu, jog šis Pietų Lietuvos gamtos stebuklas labai trauktų lankytojus ir kad būtų pasirūpinta lankytojams patogia infrastruktūra. Gal tai dar neatrasta vieta?
Iki pievoje stovinčio informacinio stendo apie 100 metrų. Nuo jo lanku per pievą tolyn veda iš terasinių plastiko-medžio kompozito lentų įrengtas takas, kurio pusiaukelėje stovi medinis apžvalgos bokštelis. Prieš einant toliau perskaitau stendą. Jame pateikiama informacija apie Ančios ežero šiaurinę apyežerę. Tai natūrali pelkių pieva, kuri kartu yra ir neatskiriama Veisiejų miestelio kraštovaizdžio dalis. Seniau čia buvo ganoma ir šienaujama, dabar, siekiant apsaugotų šią pievą nuo užžėlimo, tenka pjauti žolę ir kirsti krūmynus.
Stende apie pažintinį taką nėra nei užuominos. Ji ilgis į vieną pusę siekia 350 metrų, o kur jis veda, matosi pagal įrengtą lentų dangą. Nupjovus žolę takas aiškiai matomas, nors pro lentų tarpą besistiebiančias žoles suvaldyti sekasi sunkiau. Vietomis galima ir įsidilginti. Kaip geriausias laikas čia apsilankyti įvardinamas gegužės mėnuo. Tuo metu kaip tik žydi orchidinių šeimos augalai, kurių čia gausu. Apie tris gegūnių rūšis galima pasiskaityti informaciniame stende, įrengtame apžvalgos bokštelyje.
Bokštelis stovi gan žemoje vietoje, todėl jis čia yra tikrai ne dėl gražaus kraštovaizdžio. Iš jo puikiai matosi tako pabaiga. Ten, pačiame tako gale, tarsi eismą ribojantis ženklas, stovi nedidelis informacinis stendukas apie čia pastebimus gyvūnus ir paukščius, o už kelių metrų nuo tako – du vabzdžių viešbučiai. Ką dar būtų galima pasakyti apie šį trumpą taką, kuriam apibūdinti antraštė parinkta ryškiai per spalvota? Jis tinka važiuojant pro šalį kojas pramankštinti, neturint ką veikti akiratį praplėsti, ar trumpai pažinčiai su šia vieta, bet tik ne pasirinkus kelionės tikslu važiuoti per pusę Lietuvos.
Galėčiau šį taką palyginti su Amalvos pažintiniu taku ar su Ilgašilio pažintiniu taku. Visi jie vos kelių šimtų metrų ilgio, skatinančio pagalvoti, ar tokius objektus verta priskirti pažintinių takų kategorijai. Nors rašoma, jog Ančios šiaurinės apyežerės pažintinis takas veda į ypatingą pelkę Veisiejuose, pamatytas vaizdas gali nuvilti. Pelkei būdingo vaizdo čia nėra, o kažką įdomaus galite rasti nebent skaitydami ne pačius šiuolaikiškiausius informacinius stendus. Aišku, kelionės įspūdžius galima pataisyti pasivaikščiojus po patį miestelį. Ne pelkėmis, o ežerais Veisiejams reikia girtis.