Išvertus iš slovakų kalbos „Náučný chodník” reiškia pažintinis takas. Nors Aukštuosiuose Tatruose pėsčiųjų takų po kalnus yra gausybė, o bendras jų ilgis sudaro 660km (netgi rašo, kad šiuos takus sujungus į vieną liniją, ji pasiektų Baltijos jūrą ties Gdansku), kai kurie iš jų yra vadinami pažintiniais takais. Reguliariai mindydami Lietuvos žemę vaikščiodami pažintiniais takais, nutarėme šį laisvalaikio leidimo būdą išbandyti ir Slovakijoje. Nors ta tema aiškiai, išsamiai ir suprantamai pateiktos informacijos rasti sunku, tačiau, kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Pirmąjį pažintinį taką radome iš Tatranska Lomnica pasikėlę keltuvu į Skalnate pleso. Skalnate pleso tai kalnų ežeras, aplink kurį ir driekiasi pažintinis takas po kalnus. Takas draugiškas tiek slovakams, tiek angliškai kalbantiems turistams, nes būtent tomis kalbomis pateikiama informacija informaciniuose stenduose.
Skalnate ežeras susidarė ledynmečiu ir yra vienas iš daugelio kalnų ežerų, kuriuose negyvena žuvys. Šiaip ežero plotas yra apie pusę hektaro ir vietomis gylis siekia 4,5 m, tačiau ypač sausomis vasaromis jis išdžiūsta visiškai.
Turistams ši vieta pradėta pritaikyti jau nuo 1915 metų ir pastačius keltuvus ypač išpopuliarėjo. Dabar Skalnate pleso yra labiausiai lankoma Aukštųjų Tatrų vieta, kur vasarą turistai renkasi pėsčiųjų žygius ir pasikėlimus į viršūnę, žiemą – kalnų slidinėjimo pramogas. Būtent nuo čia norintys gali pasikelti į antrą pagal aukštį Aukštųjų Tatrų viršūnę Lomnicky (2634m).
Nuo čia veda taip vadinama Tatrų magistralė – tai pėsčiųjų takas po kalnus, besitęsiantis išilgai Tatrų. Nuo čia pradeda savo kopimus į kalnus rimtesnius iššūkius mėgstantys alpinistai. Pasivaikščiojimas šiuo pažintiniu taku tai trumpa pažintis su takais, kurie laukia vaikščiojant po kalnus. Kaip ir kalnų takuose čia galima išbandyti pasivaikščiojimą tiek per natūraliai gulinčių akmenų dangą, tiek per dirbtinai iš plokščių akmenų išdėliotą taką.
Pats ežeras ypač mėstamas turistų ir atrodo, kiekvienas čia esantis tiesiog privalo nusifotografuoti prie vandens kalnų fone. Vardan gražių kadrų kai kurie ryžtasi rizikingoms avantiūroms, kurios gali baigtis maudynėmis šaltame vandenyje.
Vienas iš informacinių stendų, o jų šiame take stovi penki, supažindina su kalnų augalais ir gyvūnais. Kalnuose sutinkami nuo ledynmečio laikų čia gyvenantys kalnų ožiai ir švilpikai, o aplink ežerą galima matyti gausybę žemaūgių pušelių, kurios išgyvena labiau atšiaurias sąlygas nei kiti medžiai. Augmenija egzistuoja ir ten, kur, atrodo, vien tik akmenys ir uolas. Tokiose vietose auga samanos ir kerpės.
Aplink ežerą vedantis apie 600 metrų ilgio pažintinis takas po kalnus baigiasi kitoje ežero pusėje prie tako, vedančio į netoliese stovinčią kosminių kūnų stebėjimo observatoriją. Tvora ir užrakinti vartai leidžia tik iš tolo apžiūrėti pastatus, kuriuose dar ir meteorologinė observatorija įsikūrusi. Observatorija yra ir Lomnicky kalno viršūnėje, kur 1965 metais buvo užfiksuotas rekordinis vėjo greitis – 78,6 m/s. Kadangi kalnuose mažesnis slėgis, vandens virimo temperatūra yra 87 laipsniai, todėl arbatą galima išsivirti tik su arbatinuku, kuriame nėra automatinio išjungiklio.
Nors ir neilgas, tai yra pirmasis pažintinis takas už Lietuvos ribų. Ir kol kas aukščiausiai esantis, kuriuo teko eiti – aukščiausia tako vieta siekė 1766 metrus virš jūros lygio (jei Endomondo GPS teisingai suskaičiavo).