Molėtų krašto vieškeliais

Kauniečiai ir ne tik, puikiai žino, kad gardžiausi cepelinai verdami Karmėlavoje. Ne tik cepelinai, bet ir bulviniai blynai čia skanūs – tikri tarkių specialistai. Bet pasirodo, kad yra vieta, kur bulviniai blynai dar skanesni, o ir porcijos dydis įspūdį daro. Ta vieta yra Mindūnuose, o vadinasi ji Vilkasalė. Vieną kartą čia jau teko malšinti alkį ir kavinė paliko teigiamą įspūdį. Gal tik karpis buvo su gausybe ašakų, bet čia jau karpio problema, ne kavinės. Šį kartą suviliojo sriuba su unguriu ir bulviniai blynai. Smagu, kad tokioje nedidelėje gyvenvietėje yra tokia gera virtuvė – tai dar vienas pliusas Mindūnams (prie tų kitų, parašytų po praeito apsilankymo). Važiuosit pro šalį – užsukit pavalgyti ir prie valgio naminės giros užsisakykit, ji taip pat verta dėmesio.

O dabar su pilnu skrandžiu galima ir pakeliauti. Nors pradinis planas buvo šiek tiek kitoks, vingiuodami siauru keliuku palei Baltųjų Lakajų ežero pakrantę pasiekiame Rudesos kaimą, kurio pavadinimą nurodo kryžkelėje stovintis ir lietuviška senovine simbolika papuoštas kalvio darbas.

Atokus kaimas neatrodo labai apleistas, o daugelyje sodybų triūsia žmonės. Savaitgalis. Pas ką giminės ir artimieji atvažiavo, o kas nuo miesto šurmulio pabėgo ir savaitgalį gamtoje leidžia. Pro Rudesos kaimą per Rudesos mišką vingiuoja dviračių takas, prie kurio Rudesos pilkapių esama. O svarbiausias kaimo turistinis objektas yra netoli ežero ant kalvos stovinti Rudesos koplyčia ir varpinė. Šv. Jono krikštytojo vardu vadinama ir XVIII amžiaus antrojoje pusėje statyta medinė koplyčia stovi kapinaičių viduryje ir kartu su medine varpine yra paskelbti architektūros pamiklais.

Pats Rudesos kaimas nors dabar ir nuošalus, tačiau XVI a. jis turėjo sąsajų net su karaliene Bona, kuri šį ir kitus aplinkinius kaimus užrašė Inturkės bažnyčiai. Ši bažnyčia yra sekantis mūsų sustojimas, tačiau prieš tai smalsumo vedami bandom surasti Rudesos apžvalgos bokštą. Vos už poros kilometrų stovi naujas aukštasis Mindūnų apžvalgos bokštas, todėl du netoli vienas kito stovintys bokštai sukelia klausimų. Po neilgų paklaidžiojimų randame Rudesos bokštą, kuris mus pasitinka įspėjamuoju užrašu ir sukelia dar daugiau klausimų.

Skaitant paraidžiui lyg ir nedraudžiama lipti į bokštą, bet ant vartelių kabanti spyna simbolizuoja kitą prasmę. Tik vėliau pavyko rasti informaciją internete, kad šis 35 metrų aukščio gaisrų stebėjimo bokštas yra prieinamas visuomenei tik iki 15 metrų aukštyje esančios apžvalgos aikštelės. Apsilankymą reikia suderinti su Rudesos girininkija arba Labanoro regioninio parko administracija ir tam pakanka telefoninio skambučio. Įdomiausia būtų pamatyti, kaip ta spyna atsirakina dėl lankymo susiderinus? Peršasi mintis, kad naglesni lankytojai be jokio suderinimo įveikia užrakintus vartelius ir pasigroži atsiveriančia panorama, o kultūringesni susipranta, kad jie čia tiesiog nepageidaujami. Gal tokia dviprasmiška situacija kai kam naudinga, kad nerekėtų prisiimti papildomos atsakomybės, bet tokiu atveju gal iš viso geriau šio bokšto nebevadinti apžvalgos bokštu ir visus turistus kreipti į Mindūnų bokštą.

Miško keliuku patraukiam link Inturkės kaimo. Pavadinimas skamba keistokai, sako, nuo Urkio ežero vardo kilęs jis. Kaimo pradžioje stovintis akmuo su kaimo pavadinimu ir metais informuoja apie garbų Inturkės amžių. Panašu, kad šiose vietovėse populiaru kaimuose statyti akmenis su kaimo pavadinimu.

Pasak padavimo, medžiodama kunigaikštienė Bona pasiklydo šiose vietose ir prisižadėjo, kad jei sulauks pagalbos – bažnyčią pastatys. Kunigaikštienei viskas baigėsi laimingai ir pažadą ji ištesėjo. Yra žinių, kad bažnyčia čia pastatyta 1555m. Dabar centre stovinti liaudiškojo romantizmo medinė Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, statyta XVIII a. viduryje – XIX a. pirmoje pusėje.

Greta bažnyčios stovi varpinė, irgi medinė, o jos XVII a. išlietas žalvarinis varpas buvo perkeltas iš Rudesos koplyčios.

Bažnyčios vidus, priešingai nei bažnyčios išorė, šviesus ir puošnus, bet užrakintos durys juo pasigėrėti neleidžia. Šalia bažnyčios už šventoriaus tvoros matosi du paminklai, vienas jų – žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę.

Prie pat stovintis paminklinis akmuo primena, kad spaudos draudimo metais Inturkės klebonijoje slapta buvo spausdinamas leidinys Varpas.

Važiuojant pagrindine kaimo gatve akys užmatė dar vieną objektą – Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvę. Cerkvė statyta 1868 metais, kai iš lenkų atėmus žemes Inturkėje buvo apgyvendinti stačiatikiai. Laikui bėgant cerkvė ne itin pasikeitė, tik keletą kartų buvo restauruota.

Nors cekvės stogai ir kupolai spindi, pati cerkvė nėra itin geros būklės. Remontas nepakenktų, ypač tas matosi į langus pažvelgus. Šiais laikais stačiatikių liko mažai ir cerkvė veikia retai, todėl šventoriuje ir šalia jo esančiose kapinaitėse karaliauja žolė.

Atsisveikiname su Inturke ir siauru, vingiuotu, bet asfaltuotu keliu traukiame link Joniškio. Nemaišykit, čia ne tas Joniškis – rajono centras prie Latvijos sienos. Šis kur kas mažesnis miestelis su viso labo 300 gyventojų šiais metais mini 460-metį.

Geros širdies vietos gyventojas išskyrė plotą ant savo tvoros, kad pro šalį pagrindiniu keliu pravažiuojantys sužinotų, jog Joniškis mažas, bet senas miestelis. Joniškis įsikūręs Arino ežero pakrantėje ir yra nuošaliau nuo pagrindinių kelių ir populiarių turistinių maršrutų, tačiau tarpukario metais jis buvo visiškas užkampis. Lenkams okupavus Vilniaus kraštą Joniškis atsidūrė Lietuvos Respublikoje prie pat demarkacinės linijos. Kadangi miestelyje gyveno apylygiai lenkų ir lietuvių tai dažnai kildavo įvairių neramumų. II-ojo pasaulinio karo metais užėjus vokiečiams Joniškyje buvo žudomi žydai, tačiau nukentėjo ir už nepriklausomybę kovoję lietuviai. Netoli bažnyčios išlikęs pastatas lentomis užkaltais langais, kuriame buvo kankinami ir kalinami kovotojai už Lietuvos laisvę.

Už kelių metrų nuo šio namo stovi paminklas kitiems kovotojams už Lietuvos laisvę, kuvojusiems ir žuvusiems lenkų okupacijos metais. Kitoje pusėje yra daug ką pasakantis užrašas „Mes be Vilniaus nenurimsim. Ne!”

Joniškyje viskas šalia. Kitoje pusėje gatvės stovi medinė dvibokštė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia – treti medinės architektūros maldos namai šioje neilgoje kelionėje po Molėtų kraštą. Ši bažnyčia pastatyta 1726 metais. Vidus liko nepamatytas dėl vykusios laidotuvių ceremonijos, nesinorėjo žmonėms drumsti ramybės.

Už bažnyčios tyvuliuoja Arino ežeras, bet maudytis dar ankstoka. Netoliese įrengta poilsiavietė su aikštele automobiliams, pavėsinėmis ir persirengimo kabinomis, net lieptelis yra ir viskas už ES pinigus. Patogu ir gražu, tik kad darbo vietų tokios investicijos nesukuria, o jų vietiniams reikėtų labiau nei galimybės maudytis europietiškai. Aišku, jei šiame nuošaliame miestelyje dar yra neemigravusių, galinčių ir norinčių dirbti.

Nors Molėtų kraštas garsėja ežerais, šioje kelionėje jį matėme šiek tiek kitokį. Aplankytus miestelius (o gal kaimais juos vadinti reikėtų) nuo Vilniaus nepilnas 100 kilometrų skiria, o gyvenimo tempas, lygis ir kokybė skiriasi stipriai. Čia laikas vėluoja dešimtmečiu, o gal ir keliais, bet nepaisant to, jis vistiek nesustoja. Žmonės kasdien rytais keliasi ir vakarais gulasi, eina į darbą, triūsia ūkyje arba… nieko neveikia. Tokia ta artima ir kartu tolima provincija, bet ji irgi yra Lietuvos dalis ir ją pažinti ar bent pamatyti verta.