Mindūnai: kaip maža gyvenvietė tampa lankytina vieta

Prie kelio Molėtai – Ignalina yra tokia gyvenvietė Mindūnai. Kelis kartus teko girdėti sakant, reikia važiuoti keliu į Ignaliną pro Mindūnus arba nuo Molėtų pravažiuoti Mindūnus ir privažiavus Labanorą… Šios gyvenvietės pavadinimas girdėtas ir žinomas ne dėl to, kad Mindūnai kažkuo garsūs, bet kaip orientuotis ir nusakyti kryptį padedantis vietovardis. Bent jau mano tokia patirtis. Iš tiesų, Mindūnų pavadinimas pirmą kartą paminėtas 17 a, tačiau ir iki šių dienų išliko kuklia vietinės reikšmės gyvenviete. Tarybiniais laikais čia buvo pastatyti įmantrūs kultūros namai, o Mindūnai buvo centrinė kolūkio gyvenvietė. Ir tik 1988 metais įkurtas ežerų žvejybos muziejus tapo pirmąja lankytina vieta. Matyt, muziejus čia įkurtas neatsitiktinai, nes tai pati ežeringiausia Aukštaitijos vieta ir aplink yra net 9 ežerai. Šitie ir visi kiti Aukštaitijos ežerai karštomis vasaros dienomis sutraukia gausybę poilsiautojų, kurių nemaža dalis pravažiuoja Mindūnų gyvenvietę ir atsimena ją tik dėl gyvenvietės pavadinimą žyminčio ir greitį ribojančio baltos spalvos kelio ženklo.

2015 metų pabaigoje Mindūnuose atsirado dar vienas kelio ženklas, šį kartą rudas, informuojantis apie netoliese stovintį apžvalgos bokštą. Pastatytas Mindūnų apžvalgos bokštas netoliese esančio Baltųjų Lakajų ežero pakrantėje, Mindūnų kempingo kaimynystėje.

Mindūnų apžvalgos bokštas oficialiai tapo aukščiausiu apžvalgos bokštu Lietuvoje, o jo aukštis siekia 36 metrus. Į viršų veda sraigtiniai metaliniai laiptai, kurie pagal architekto sumanymą turi priminti į viršų besistiebiantį medžio kamieną. Viršuje įrengta 40 žmonių talpinanti apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Labanoro girios ir Baltųjų Lakajų, Juodųjų Lakajų ir Siesarties ežerų panorama.

Šio apžvalgos bokšto įrengimas kainavo 400 000 eurų, kuriuos skyrė Europos Sąjunga pagal programą „Saugomų teritorijų tvarkymas”. Prieš atidarant bokštą kalbėta, kad jis gali konkuruoti su netoli Anykščių esančiu Medžių lajų taku, tačiau tokios kalbos greitai nutilo, nes vietiniu turizmu besidominčių lietuvių daugėja sparčiau nei pastatoma apžvalgos bokštų. Jei Medžių lajų taką verta aplankyti dėl unikalumo, tai Mindūnų apžvalgos bokštas vilioja kaip pats aukščiausias Lietuvoje. 36 metrų aukštis neatrodo labai įspūdingas, tačiau sraigtiniais laiptais kopiant į viršų ramybės jausmas mažėja, o pakilus virš medžių viršūnių ir delnai pradeda drėkti. Už parodytą drąsą ir nugalėtą baimę kiekvienas apdovanojamas gražiu vaizdu.

Prie bokšto ir jo viršuje esančioje apžvalgos aikštelėje įrengti informaciniai stendai apie Labanoro regioninį parką, Lakajų kraštovaizdžio ir Siesarčio hidrografinius draustinius. Informacija galėtų būti pateikta ir įdomiau, bet kai matosi tokia panorama, tai skaitymas lieka antraeiliu dalyku.

Aplankius bokštą verta nueiti prie ežero, ir atsisėdus ant lieptelio pasimėgauti vakaro ramybe. Kol dar maudynių ir uodų maitinimosi sezonas neprasidėjo…

Pasigrožėję gražia Aukštaitijos gamta užsukame ir į Ežerų žvejybos muziejų, kuris yra vienintelis tokio pobūdžio muziejus Lietuvoje. Įkurtas 1988 metais, muziejus nuo 2013 metų persikėlė į naujai atstatytą etnografinę žvejo sodybą, kur medinėje pirkioje ir svirne įrengtos ekspozicijos.

Žvejybos muziejus – tai ne tik žvejybos reikmenys. Atkurta žvejo sodyba su visa buitimi – moline krosnimi vidury pirkios, lovomis, stalais ir vaikiška lovele. Ką jau kalbėti apie įvairius buity naudotus prietaisus ir įrankius, kurių paskirtį jaunajai kartui sunku net nuspėti.

Kitoje pirkios pirmo aukšto patalpoje įrengta žvejybos reikmenų ekspozicija. Čia kabo žvejybos tinklai, kurie vietos žvejų naudojami jau nuo seniausių laikų. Patys pirmieji tinklai buvo mezgami iš liepų karnų, vėliau iš lininių ir kanapinių siūlų. Tiek apie tinklus, tiek apie kitas žvejybos priemones, jų istoriją bei žvejybos papročius galima pasiskaityti stenduose, kurie, pasak mus lydėjusios muziejininkės, sukurti tų pačių žmonių, kurie įrenginėjo ir Valdovų rūmų ekspoziciją Vilniuje. Mus lydėjusi muziejininkė – muziejaus vedėja Alfreda Petrauskienė, būtent ji stenduose esančią informaciją surinko ir paruošė, o apžiūrinėjant eksponatus, apie juos dar ir papasakojo.

Antrame muziejaus aukšte be taurių ir medalių, vienaip ar kitaip su žvejybos tema susijusių, stovi kalbanti ir judanti interaktyvioji žuvų ekspozicija. Tiksliau, kuri turėtų kalbėti ir judėti. Vedėja labai apgailestavo, kad ypač vaikams patinkanti ekspozicija šiuo metu neveikia – kažkas su kompiuteriu, o gal pelė kokį laidą nugraužė?..

Ežerų žvejybos muziejaus tęsinys – netoliese stovinčiame svirne. Čia eksponuojamas bene vertingiausias muziejaus eksponatas – iš medžio kamieno išskobtas luotas. 3,85 metro ilgio į dvi dalis padalintas luotas gulėjo 7 metrų gylyje už kelių kilometrų esančiame Tramio ežere.

Galima apžiūrėti varžas, bučius, tinklus, žeberklus, harpūnus, povandeninius šautuvus, elektros žūklės aparatus, dalis šių žvejybos ir brakonieriavimo priemonių yra konfiskuoti iš brakonierių.

Muziejus kasmet organizuoja poledinės žūklės varžybas, o vasarą čia vyksta ežerų šventė. Muziejaus teritorijoje įsikūrusiame tradicinių amatų centre galima susipažinti su bučių pynimu, tinklų rišimu, kulinariniu paveldu. Ponia Alfreda kvietė būtinai užsukti kitą kartą ir paragauti ant laužo verdamos firminės žuvienės bei ant žarijų gaminamo žuvies šutinio. Neatsisakyčiau, nes skamba skaniai.
Štai toks, nedidelis, bet jaukus ir atsinaujinęs Ežerų žvejybos muziejus su entuziastinga vedėja priešaky.

Iš Mindūnų išvažiuoti dar neskubame ir aplankome dar vieną vietą, prie pat Ežerų žvejybos muziejaus įsikūrusią, Antano Truskausko medžioklės ir gamtos ekspoziciją.

Kadangi šiame pastate yra ir Ežerų muziejaus kasa, tai iki galo ir nesupratau, ar tie 2 eurai žmogui už įėjimą į abu muziejus, ar ekspozicija nemokamai lankoma, o ir neklausiau. Gal tik keista pasirodė, jog nusipirkus bilietą reikia parašyti savo vardą pavardę į padėtą didelį sąsiuvinį ir pasirašyti, bet muziejaus vedėja nuoširdžiai paaiškino, kad tokią griežtą tvarką valdžia įvedė ir jai telieka tik paklusti. Paklusom – susimokėjom ir pasirašėm.

Ši medžioklės ir gamtos ekspozicija tai vieno garsiausių Lietuvos medžiotojų Antano Truskausko medžioklės trofėjų kolekcija. Medžioklės trofėjų ekspertu vadinamas medžiotojas ekspozicijoje esančius trofėjus surinko medžiodamas visame pasaulyje. Medžiojo visuose žemynuose ir buvo pirmasis lietuvis, sumedžiojęs dramblį.

Čia galima pamatyti liūtą, bizoną, buivolą, begemotą, lokį ir kitus grėsmingus gyvūnus. Visus juos medžiotojas Truskauskas sumedžiojo pats, o trofėjų ekspozicijas išdėliojo atskirose patalpose, suskirstytose pagal žemynus.

Visą medžioklės trofėjų kolekciją medžiotojas padovanojo Molėtų krašto muziejui, kuris Mindūnuose ir įrengė šią ekspoziciją. Kiek netikėta mažoje Aukštaitijos gyvenvietėje rasti muziejų, kuriame eksponuojama egzotika iš viso pasaulio.

Dar labiau netikėta, kad muziejus radome atvirus šeštadienį po pietų. Kaip prasitarė muziejaus vedėja Alfreda, valdžia nori, kad muziejus dirbtų ir sekmadieniais, nors, galima suprasti, muziejaus personalas to nelabai nori. Visgi išeitį reikėtų rasti, nes šeštadienis ir sekmadienis yra pagrindinės dienos, kada žmonės poilsiauja ir keliauja. Gal geriau muziejai nedirbtų, tarkim, pirmadieniais ir antradieniais, bet šeštadieniais ir sekmadieniais būtų didžiulis pliusas jei jie būtų atviri. Kad ir ne visą dieną, nes reikia suprasti ir darbuotojus, kurie nusipelno poilsio. Liūdniausia, kai privažiuoji prie tokios įstaigos kaip lankytojų centras, o ten darbo grafikas kabo su skaičiukais I – V   10 – 16 val. Ir pagalvoji, ar čia darbo grafikas ne nuo tos įstaigos, ar iškaba neteisinga. Tokia ta mūsų Tėvynė – graži, bet su trūkumais, bet baigti tuo nesinori, nes ši situacija verta atskiros temos.

O pabaiga susijusi su pinigais. Su Europos Sąjungos pinigais, kurie tokią nedidelę ir niekuo neišsiskiriančią gyvenvietę gali pavesti turistams įdomia vieta. Galima kelti klausimą ar protingai ši ES parama panaudota, ar nebuvo galima pinigų panaudoti racionaliau ir protingiau, bet šių pinigų dėka Mindūnai sulauks daugiau dėmesio. Neabejoju, jog dalis poilsiautojų važiuojančių į Ignaliną ar Palūšę užsuks aplankyti muziejų, tuo pačiu užlips apsižvalgyti į aukščiausią apžvalgos bokštą Lietuvoje. Kai kurie susiplanuos visą savaitgalio išvyką į Mindūnus, nes netoliese yra daug gražių ežerų su įrengtomis poilsiavietėmis. Kaip bebūtų keista, Mindūnuose ir normali kavinė veikia, kurioje galima paragauti ežeruose pagautų žuvų patiekalų. To galėtų pavydėti net ir tie patys Dubingiai, kurių istorija nepalyginamai garsesnė nei Mindūnų. Teisingai naudojami ES pinigai gali ne tik padėti pamatyti Lietuvos grožį, bet ir sukurti turistų srautus. Turistams reikia pavalgyti, turistams reikia pernakvoti, turistams reikia kitokių paslaugų – taip atsiranda poreikis susikurti ir vienai kitai darbo vietai. Tokiai gyvenvietei kaip Mindūnai, kur ne visi pravažiuojantieji net greitį sumažina iki reikiamo, tai šansas gyvenimą pakreipti kita vaga. Panašu, kad ES parama Mindūnams gali duoti kur kas daugiau naudos nei sovietinė investicija į kultūros namus.