Premjeros būna ne tik teatre. Apie vieną tokią sužinojau skaitinėdamas naujienų portalų antraštes, viena kurių skelbė, kad Pasaulinę turizmo dieną Aukštadvario regioniniame parke atidarytas Skrebio miško pažintinis takas. Pasak žiniasklaidos, atidaryme dalyvavo gamtininkai ir jaunųjų miško bičiulių būrelio nariai, o kadangi nesu nei jaunas, nei miško bičiulis, į premjerą nepatekau.
Prabėgus keletui dienų netoli Aukštadvario randu dar visai naują Skrebio miško pažintinio tako rodyklę, kuri kartu su Mošos piliakalnio ženklu kviečia sukti miškan. Pasukus toli važiuoti nereikia. Nors takas dar visai naujas, įrengtoje žvyruotoje automobilių stovėjimo aikštelėje stovi keletas automobilių. Rudenišką, bet šiltą ir saulėtą spalio savaitgalį teko matyti ir trumpomis rankovėmis vaikštančių, todėl nenustembu, kad ne aš vienas susigundžiau pabūti gamtoje.
Sustojus aikštelėje klaidžioti nereikia – čia pat aikštelėje ir prasideda Skrebio miškko pažintinis takas. Maršrutas 3 kilometrus vingiuodamas po Skrebio botaninį ir Mošos archeologinį draustinius galiausiai parves atgal. Įskaitant šį, stovintį tako pradžioje, Skrebio miško keliukais besidriekiančiame take stovi dar 7 informaciniai stendai, pasakojantys apie šio miško augaliją ir gyvūniją.
Kad pažintinio tako trasa kalvota galima įsitikinti nuo pat pradžios. Vos tik prasidėjęs takas veda į kalniuką, už kurio rudeniniais lapais nuklotu miško keliuku kalvelėmis pasileidžiu tolyn. Normalių šalnų dar nebuvo, todėl rudeniška saulė vis dar sunkiai skverbiasi pro tik dalimi lapų atsikračiusius medžius. Tik vietomis žemė nuklota geltonais čežančiais lapais. Miške dar karaliauja žalia spalva.
Medinėmis rodyklėmis ir žaliais apskritimais paženklintu taku prieinu sengirę. Čia saulė beveik neprasiskverbia pro gamtinę brandą pasiekusius medžius ir tik pavienius saulės žybsnius atkartoja raibuliuojantis Skrebio ežero vanduo. Takas jo nepasiekia, tik pro medžių kamienus praslydę saulės zuikučiai akina pažvelgus į jo pusę. Matyt į priešingą pusę nei ežeras sukantis miško keliukas padiktavo maršrutą takui, nes kitaip būtų sunku suprasti, kodėl netoliese esantis vandens telkinys paliekamas nuošaly.
Laikausi maršruto ir eidamas keliuku tolstu nuo Skrebio ežero. Besigėrint rudeniškais miško vaizdais dėmesį patraukia prie medžių prikaltos lentelės „Privati valda. Nepjauti!” Ne medienos ir ne malkų atvažiavau, tai nelabai ir gąsdina tokie užrašai, o tie, kuriems mediena rūpi, vargu ar į tokius užrašus dėmesį kreipia. Jei tikėti informaciniu stendu, tai čia dar ir sengirė. Kaip ten bebūtų, vieną sovietinius laikus menančią lentelę tikrai nuimčiau, nes pridėtinės vertės takui ji tikrai nesuteikia.
Einant toliau miškas retėja ir šviesėja, ir tarp žaliuojančių medžių žydrame dangaus fone vis dažniau akį patraukia geltonai liepsnojantys klevai. Apšviesti saulės spindulių klevo lapai spindi taip ryškiai, kad vietomis atrodo net paraudę, tarsi būtų įkaitinti saulės iki raudonumo. Kad ir kaip niūriai daugelis apibūdina rudenį, jis gali būti gražus ir spalvotas. Gal net labiau spalvotas nei kiti metų laikai.
Su kiekviena diena Skrebio miškas taps vis labiau ir labiau liepsnojantis, kol galiausiai nusimetęs ryškiai geltoną apdarą pradės laukti žiemos. Viskas pasidengs sniegu ir miškas taps kitaip gražus. Beveik įsivaizduoju kaip nuo vienos iš aukštesnių kalvų būtų galima nuvažiuoti rogėmis. Ta kalva turi savo pavadinimą, tai liepų kalva, nes dauguma ant jos augančių medžių – liepos.
Netoliese matyti daug nedidelių kalvelių – tai Mošos pilkapyno sanpilai, kuriuos kartu su Mošos piliakalniu saugo Mošos archeologinis draustinis. Skrebio miško pažintinis takas čia šakojasi: pasukus dešiniau galima sutrumpinti maršrutą ir laiptukais užlipti tiesiai ant piliakalnio, o pasukus kairiau iki Mošos upelio nusileidžiantis takelis apves aplink piliakalnį ratu.
Kadaise prie miniatiūriniu vadinamo Mošos piliakalnio glaudėsi senovės jotvingių gyvenvietė, kuri kartu su piliakalniu ir pilkapynais dabar sudaro archeologinių paminklų kompleksą. Mošos piliakalnis dar žinomas Naujasodžių pavadinimu arba vadinamas Kazokų kalnu, dėl šias apylinkes siaubusių kazokų.
Vakarėjančios saulės spinduliuose geltonai rausva spalva spindintis piliakalnis yra paskutinis sustojimas Skrebio miško pažintiniame take.
Paskutinėje atkarpoje miško keliuką į taką iškeitęs maršrutas vėl suranda iš sodybos išvedantį kelią, kurio nebepaleidžia iki pat pabaigos. Tik smalsumo vedamas netoli sodybos išklystu iš kelio, nes po šimtamečiu ąžuolu pastebiu stovintį informacinį stendą. Vos įskaitoma lentelė žymi dar vieną pilkapyną, kuris į pažintinio tako maršrutą nebeįtrauktas.
Pageltę ir saulės spinduliuose liepsnojantys medžių lapai yra tai, su kuo visada asocijuosis Skrebio miško pažintinis takas. Tokie geltoni, tarsi įkaitę iki raudonumo, kokių niekada nesu anksčiau matęs. O gal niekada nesu į tai atkreipęs dėmesio? Jei sakoma, kad filmas ar spektaklis yra geras tada, kai žiūrovai išeina mąstydami ar su iškilusiais klausimais, tai gal ir pažintinis takas kažko vertas kai jo pabaigoje galvoje sukasi neatsakyti klausimai? Į premjerą pavėlavau, bet ji patiko.