Liepijų pėsčiųjų trasa – eik, kur gilės veda

Sniegas kelionėms netrukdo

Brendu per purų sniegą, kuriame nematau nei vienos žmogaus pėdos ir prisimenu vieną slidinėjimo išvyką į kalnus. Tąkart Austrijoje slidinėti pradėjome pirmąją slidinėjimo sezono dieną. Ryte pasikėlęs keltuvu leidžiuosi žemyn trasa, kurioje nesimato nei vienų slidžių vėžių. Oras geras, jausmas nuostabus. Žmonių nesimato nei ant keltuvų, nei trasose – tarsi būčiau kokioje sunkiai pasiekiamoje pasaulio vietoje su idealia infrastruktūra. Antrą kartą leidžiuosi žemyn matydamas tik savo slidžių paliktas žymes. Bandau spėti dar kartą pasimėgauti tokios VIP sąlygomis, tačiau dabar mes jau dviese, trise, aštuoniese… Sveikiname sugrįžtus į masinio turizmo industriją. Šį kartą ne kalnuose ir ne su slidėmis, tačiau labai panašiai mane pasitiko Liepijų pėsčiųjų trasa.

Jau iš anksto žinojau, kad iki pat tako privažiuoti nepavyks. Nuo Beržoro kelias nuvalytas, o kryptį link tako rodo sąžiningai įrengtos rodyklės, tačiau likus 750 metrų iš automobilio tenka išlipti. Žiemą arčiau privažiuoti galima nebent su visureigiu, kadangi link tako pradžios veda apsnigtas miško kelias. Juo nuėjus iki tako pradžioje įrengto stendo su trasos schema baigiasi ir visi žmonių palikti pėdsakai.

Pradžioje tenka eiti miško keliu, kuriame paliktas provėžas padengė purus sniegas. Pasivaikščiojimu to nepavadinsi, tai tikras žiemos žygis. Jau čia prasideda miško gyventojų palikti pėdsakai, kurie vietomis stebėtinai tiksliai sutampa su paliktomis provėžomis ar miško takais einančiu pėsčiųjų maršrutu. Vietomis buvo patogiau eiti palikta bryde nei vadovautis raudonų gilių formos ženklais ant medžių. Tų raudonų gilių gausa, sukurianti absoliutų maršruto aiškumą, buvo vienintelė spalva, kiek paįvairinanti juodai balto žiemos miško vaizdą. Dangaus žydrumo tądien pamatyti neteko, nors iš vakaro sinoptikai prognozavo giedrą.

Brendu per apsnigtas griovas, šaltiniuotas vietas, ąžuolų, skroblų, beržų, o vietomis ir eglių priaugusius Liepijų kraštovaizdžio draustinio plotus. Tikras offroudas kalbant snieglentininkų terminais, tačiau nutirpus sniegui vargu ar išryškės aiškiai pramintas takas. Tikriausiai šis maršrutas ir vadinamas ne taku, o Liepijų pėsčiųjų trasa, kadangi čia tenka keliauti gerai pažymėtu maršrutu, bet ne pramintais takais.

Kur Lietuvoje auga trumai?

Perskaičiau nuo pradžios iki pabaigos stendą apie Liepijų žinduolius, tačiau taip ir nesugebėčiau pasakyti kieno konkrečiai pėdsakai sniege palikti. Suskaičiavau 5 ar 6 skirtingas „eisenas” ir tik vienintelės netoli miško matomos stirnos neabejotinai buvo vienos šių pėdsakų savininkių. Jau pačioje trasos pradžioje Žemaitijos nacionalinis parkas rašo, kad be stambesnių žvėrių čia galima sutikti naminių pelėdų ar lazdyninių miegapelių, kurioms įkelti specialūs inkilai.

Antroje trasos dalyje galima pamatyti ir bebro namus. Jų čia gyvena kelios šeimynos ir nors dėl statomų užtvankų žmonės jų nemėgsta, gamtininkai juos saugo, kadangi bebrų sukurti vandens telkiniai sudaro sąlygas rastis didelei biologinei įvairovei. Jei dabar žmonės su bebrais kariauja beveik tiesiogine to žodžio prasme, tai senovėje bebravietės buvo paveldimos kaip nuosavybė.

Liepijų miške auga daug retų ir saugomų augalų, tačiau dėmesį labiausiai patraukia požeminiai grybai. Vienas geriausiai žinomų požeminių grybų yra brangus ir delikatesiniu vadinamas trumas. Jų Italijoje ir Prancūzijoje ieškoti padeda dresiruotos kiaulės ir šunys, kadangi grybai skleidžia stiprų kvapą. Lietuvoje šių grybų niekas taip neieško, bet trumai taip pat auga. Liepijų miške galima rasti plaukuotąjį trumą, kuris jokios maistinės vertės neturi. Mūsų klimatinėmis sąlygomis auga tik nevalgomi požeminiai grybai, todėl nepanašu, kad baravykui kiltų grėsmė prarasti vertingiausio grybo titulą.

Simboliu papuošta pabaiga

Besigirdamas savo gamtos turtais Žemaitijos nacionalinis parkas nepamiršo ir Ubago kalno akmens. Kodėl kalnas vadinamas tokiu vardu, stendai nutyli, tačiau pro gamtos paminklu paskelbtą akmenį Liepijų pėsčiųjų trasa nepraeina pro šoną. Apsnigęs 5 metrų ilgio akmuo anksčiau buvo „pasipuošęs” velnio pėda, tačiau grafams Šuazeliams statant svirną buvo mėginama akmenį suskaldyti. Viskas, ką pavyko padaryti, tai tik nuskelti akmens dalį su pėda. Pagal vietovardžių pavadinimus spėjama, jog čia galėjusi būti šventa vieta ir akmuo buvo naudojamas pagoniškoms apeigoms.

Lyg bijodamas atvirų erdvių maršrutas parodęs pamiškėje gulintį akmenį vėl neria į mišką. Čia gali rasti maršruto atkarpą, kuri eina senu miško keliu. Smetoninės Lietuvos laikus menantis kelias yra dar vienas trasos objektas, kuris parodo, kad beveik bet kurioje vietoje galima rasti kažką įdomaus, ką galima parodyti lankytojams. Monotonijos nemėgsta niekas, ypač keliautojai, todėl saikingas informacijos paįvairinimas yra papildomas pliusas pažintiniams takams ir maršrutams.

Artėdamas link pabaigos vėl pamatau žmogaus paliktus pėdsakus. Panašu, jog kažkas buvo atvažiavęs patikrinti ar alkani žvėreliai nepateko į aptvertą saugojamų ąžuolų teritoriją. Žvėrių pėdsakų aplinkui daug, tačiau tvora patikimai saugo kas jai patikėta. Reikėtų ne tik tvorą patikrinti, bet ką nors į tako pradžioje įrengtas tuščias ėdžias įdėti. Kada ten turėtų būti maisto jei ne dabar? Būtent apie draugystę ir tarpusavio ryšius rašoma paskutiniame tako stende. Jis stovi prie dviejų ąžuolų, kurie kaip siamo dvyniai, 3 metrų aukštyje suaugę kamienais. Sako, čia su antra puse reikia ateiti susikabinus ir apglėbus ąžuolus paprašyti ko trokštate.

4 kilometrų ilgio Liepijų pėsčiųjų trasa gali padovanoti ne tik laukinės gamtos draugiją ir saujalę žinių, bet ir šiokių tokių išbandymų. Jei su būsima antrąja puse važiuosite apglėbti ąžuolų, pereikite visą maršrutą nuo pradžios iki pabaigos. Gali būti, kad maršruto įveikimas jums bus reikšmingesnis nei ąžuolų apkabinimas.