Lekėčių pažintinis takas: nenuskintos mėlynės ir eilės prie šaltinio vandens

Nustelbtas vieno už kitą garsesnių ir įdomesnių Dzūkijos, Žemaitijos ir Aukštaitijos lankytinų vietų ir objektų Suvalkijos kraštas sulaukia mažesnių turistų srautų. Bet tai nereiškia, kad čia nėra nieko įdomaus. Pasirodo, kad čia yra ne tik vertų dėmesio gamtos kampelių, dvarų ar kultūrinio palikimo, gerai paieškojus galima atrasti ir pažintinių takų. Tikriausiai vietiniams jie neatrodo labai įdomūs, nes turizmui skirtose svetainėse minimi kukliai, tačiau tai tik dar labiau paskatina smalsumą tuose takuose apsilankyti. Pradėsiu nuo Lekėčių pažintinio tako, kuris pradėtas įrenginėti 2006 metais ir skirtas Lekėčių 500 metų jubiliejui.

Rašoma, kad žygį pažintiniu taku galima pradėti miestelyje arba nuo girininkijos pastatų. Tenka dar kartą įsitikinti, kad šis Lekėčių pažintinis takas vietiniams neatrodo reikšmingas, o gal jie su nepažįstamais nemėgsta bendrauti, nes keleto prie parduotuvės atvažiavusių pirkėjų paklausus, kaip rasti taką, jie arba traukė pečiais, arba apsimetė nevietiniais. Nuorodų Lekėčiuose yra, bet padedančių rasti pažintinį taką – nei vienos. Už tai girininkijos pastatus rasti nebuvo sunku. Nors sekmadieniais lankytojai čia nelaukiami, bet girininkijos teritorijoje susipažinus su medžių sakinimu galima pradėti žygį Lekėčių pažintiniu taku.

Čia pat prie kelio stovi informacinis stendas su take esančių įdomių vietų ir objektų sąrašu, o tako kryptį rodo nedidelės, vos iš žolių kyšančios rodyklės. Būtų mano valia, tas, vos įžiūrimas rodykles, apsukčiau priešinga kryptimi, bet apie tai vėliau. Kelionė taku prasideda ir prasideda ji buvusiu siauruoju geležinkeliu, kurį Pirmojo pasaulinio karo metais nutiesė vokiečiai. Jie šiame krašte kirto medžius ir nuvežę iki Nemuno plukdydavo žemyn, kol mediena pasiekdavo pačią Vokietiją. Taip jie iškirto didžiąją dalį Rūdšilio, o Antrojo pasaulinio karo metais didelius miškų plotus dar ir gaisrai nuniokojo. Po karo siaurojo geležinkelio atkarpos vietiniams vaikams kaip atrakcija būdavo, kol 1960 metais geležinkelis buvo galutinai išardytas. Beveik pusantro kilometro ilgio tako dalis ir eina būtent taip, kaip anksčiau posūkį darė geležinkelio bėgiai.

Palikęs buvusio geležinkelio vieta einantį miško keliuką takas suka link Lekėčių miestelio. Kiek paėjėjus vienoje tako pusėje pasirodo kiek ūgtelėjęs jaunuolynas. Pasirodo 2002 metais liepos mėnesį šiomis vietomis praėjo stiprus škvalas. Vėjo greitis buvo toks didelis, kad vietomis ištisi miško plotai buvo užversti nulaužtais arba iš šaknų išverstais medžiais, kurių kiekis prilygo per visus metus girininkijoje iškertamų medžių kiekiui. Įdomu, kad vasarą nuversti medžiai greitai genda, todėl juos reikia skubiai tvarkyti.

Čia pat ir Lekėčiai, kurių pakrašty yra partizanų kapinaitės. Spėju, tai antra vieta, nuo kurios rekomenduojama pradėti žygį taku. Ėjimas priešinga rodyklių rodymo kryptimi nėra toks paprastas – takų sankirtoje stovinčios mažos rodyklės rodo kuriuo taku tęsti žygį, tačiau nei užuominos neduoda, kuriuo taku iki sankirtos ateinama. Šiokie tokie orientaciniai gebėjimai ir nufotografuotas tako žemėlapis leido nepasiklysti. Tik praeinant miestelio pakraščiu kiek išklydau iš tako ir kraštinėse sodybose laikomų šunų buvau aplotas.

Ko jau ko, o mėlynių pilni miškai ir pamiškės. Derlius šiemet tikrai gausus ir tokios didelės uogos – nors imk ir prisirink, o mėlynių krūmai taip išsikeroję, kad vietomis einant taku tenka uogas tiesiog mindžioti. Lekėčiams mėlynės svarbios, jos simbolizuoja Lekėčių apylinkių gražią gamtą ir kasmet analogų neturintis Mėlynių festivalis organizuojamas. Pasirodo, dieną prieš tai jis praūžė. Dainos, šokiai, kitokios linksmybės miestelį drebina tą dieną, bet pagal matomų uogų kiekį festivalio metu mėlynės rūpi mažiausiai.

Brendant per uogomis apkibusius mėlynių krūmus pasirodo lentelė, supažindinant su čia ošiančia 130 metų sengirė. Paprastai kertami šimtamečiai medžiai, bet šios sengirės paskirtis rekreacinė – žmonių poilsiui skirta.

Lekėčių pažintinis takas turėtų būti gražus pavasarį, kai žydi pakalnutės, kadangi jų vienoje vietoje auga tiesiog ištisa plantacija. Pakalnutė yra vaistinis augalas ir naudojamas širdies ligoms gydyti, bet rugpjūtį prisirpstančios jų uogos yra nuodingos. Pamenu, vaikystėje tėvai neleisdavo jų skinti ir merkti kambary – neva galvą skaudės. Tiesa tai ar ne – stende neparašyta.

Na ir paskutinis, bene svarbiausias šio pažintinio tako akcentas – Didysis šaltinis. Tai vandeningiausias Rūdšilio šaltinis paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu. Kadaise buvusios čia net 7 užtvankos ir iš aplinkinių kaimų suvažiuodavo žmonės skalbti. Net kelmų perdirbimo fabrikėlis, smaliniu vadinamas, šiose vietose veikė. Po karų  skalbyklos sunyko, fabrikėlio neliko, tik šaltinis vis dar trykšta. Panašu, kad šį šaltinį ne tik šių apylinkių gyventojai žino, čia vandens atsargomis apsirūpinti atvažiuoja žmonės net iš Šakių ar Kauno.

Prie šaltinio laukia gyva nesibaigianti eilė. Kas su dviračiu atvažiavęs 10 litrų pilasi, kas su automobiliu iš Šakių atvykęs visą virtinę plastikinės taros pildosi. Tikras šaltinio vandens pilstymo cechas, tik neautomatizuotas. Sako, Šakiuose iš čiaupo bėgančiame vandenyje viena geležis, tai žmonės net po 100 litrų ir daugiau šaltinio vandens parsiveža. Vieni tik geria, kiti ir maistą gamina, o garaže tamsiai pastatytas vanduo kelias savaites gali išstovėti nesurūgęs. Turbūt ne vienas policininkas sustabdęs automobilį ir patikrinęs bagažinę net nepagalvotų, kad vežamas tik … šaltinio vanduo.

Tai štai kokių įdomybių Lekėčių pažintiniame take galima pamatyti. Nuėjus 4 kilometrus atsigaivinti vėsiu šaltinio vandeniu – tikra atgaiva, štai kodėl derėtų tako kryptį pakeisti ir šaltinį palikti pabaigai. Nuo šaltinio iki girininkijos, kur ir pradėjau žygį – keli šimtai metrų. Turint taros galima prisipilti šaltinio vandens ir parsivežti namo. Tik jei eilės nebus, nes, sako, kartais ir valandą reikia laukti.

Giriasi Lekėčiai savo gražiais miškais ir švenčia mėlynių festivalį. Nemeluoja, mėlynių čia tikrai yra, tik nepanašu, kad gausiai jas rinktų. Kur kas populiaresnis šaltinio vanduo, dėl kurio kiti ir 30 kilometrų važiuoti ryžtasi. Jei bus noras atvažiuoti į Lekėčius ir pasivaikščioti pažintiniu taku – pasiimkit tuščios taros – šaltinio vandeniui ir mėlynėms. O jei kelio nerastumėt, Lekėčiuose neklausinėkit kur yra Lekėčių pažintinis takas, klauskit kur šaltinis, pats pirmas užkalbintas tiksliai kelią parodys.